by Jodi Hilton EUFEMISTAS
Sėdėdamas ant savo dviejų kambarių namo medinių lentų ištiesto kilimėlio, 73 metų Lazaras Asenovas meistriškai suka gluosnio šakas, baigdamas pinti pintinę. Amato išmoko iš savo tėvo ir senelio, kurie buvo klajokliai audėjai ir prekiautojai arkliais. Kambaryje gulėdami ant dviejų lovų – vienintelių baldų – kai kurie iš daugybės jo vaikų ir anūkų stebi, kaip jis dirba. Keturi suaugusieji ir penki vaikai dalijasi šiais namais apgriuvusiame Kremikovtsi rajone, kuriame yra purvinų gatvių ir mūrinių lūšnų Garmeno miesto pietuose. Bulgarija
„Paprastesnis ir laimingesnis“ – taip Asenovas apibūdina savo vaikystės prisiminimus apie klajoklių gyvenimą.
Kremikovtsi apylinkes, kaip ir daugelį kitų, septintajame dešimtmetyje įkūrė komunistų vyriausybė. Per šį laikotarpį komunistinis režimas primetė nusistovėjusį gyvenimo būdą nedaugeliui klajoklių romų, kurie tradiciškai vedė klajoklišką gyvenimo būdą.
Dauguma Bulgarijos romų jau buvo apsigyvenę, sako profesorius Mihailas Ivanovas, kuris dešimtajame dešimtmetyje ėjo prezidento Zhelyu Zhelevo patarėju mažumų klausimais. Jis apskaičiavo, kad iki XIX amžiaus pabaigos apie 1990 % romų gyveno gyvenvietėse.
Klajoklių grupė, vadinama Kalderash, (skardininkai arba skardininkai) apsigyveno… VISĄ STRAIPSNĮ SKAITYKITE ČIA
