Kokia moterų vieta bažnyčioje ir apskritai gyvenime? Galų gale, ortodoksų požiūris yra ypatingas požiūris. O skirtingų kunigų nuomonės gali labai skirtis viena nuo kitos (net jei neatsižvelgsime į misogynistą Tkačiovą) – kažkas moteryse įžvelgia Delilą ir Erodiją, kažkas – miros nešiotojų.
Dievo sukurtame pasaulyje vyras ir moteris yra dvi absoliučiai lygios vienos visumos dalys: pasaulis tiesiog negalėtų egzistuoti, jei vienas kito nepapildytų.
Būtent šią vienybę pabrėžia apaštalas Paulius, kalbėdamas apie žemiškąją žmonijos istorijos atkarpą: „du taps vienu kūnu“.
Jeigu kalbėtume apie amžinybę, tai joje, pagal to paties Pauliaus žodžius: „nėra nei vyro, nei moters; nes jūs visi esate viena Kristuje Jėzuje“. Ir tai yra ta pati vienybė, bet savo išskirtine pilnatve („santuoka tėra pranašiškas ateities šimtmečio, žmonijos in slalu naturae integrae [vientisos prigimties būsenoje] įvaizdis“ – Pavelas Evdokimovas).
Kalbant apie moters vaidmenį... Evangelijoje yra įdomus momentas, kurį stačiatikių (o gal ir kitų krikščionių) pamokslininkai kažkodėl tradiciškai ignoruoja.
Mes žinome, kad Kristus gimė iš Marijos. Ji tapo židiniu, kuriame susiliejo tūkstantmetė žydų tautos istorija. Visi Izraelio tautos pranašai, patriarchai ir karaliai gyveno taip, kad kažkada ši jauna mergina sutiktų tapti Dievo motina ir suteiktų Jam galimybę mus visus išgelbėti.
Dievas nenaudojo jos kaip „vaikščiojančios inkubatoriaus“ (tai, ką stačiatikių pastoriai rimtai laiko moterų paskirtimi), neapgavo jos, kaip Dzeusas padarė su Alkmene, Leda ar Danae, pasirinko ją savo Sūnaus motina. ir suteikė jai teisę laisvai atsakyti su sutikimu arba atsisakymu.
Visa tai yra visuotinai žinoma. Tačiau mažai kas atkreipia dėmesį į tai, kad šioje istorijoje nėra vietos vyrui.
Yra Dievas ir moteris, kurie gelbsti pasaulį. Yra Kristus, kuris, mirdamas ant kryžiaus, nugali mirtį ir savo krauju atperka žmoniją. Ir yra Marija, stovinti prie savo Dieviškojo Sūnaus kryžiaus, kurio „ginklas perveria sielą“.
Ir visi vyrai yra kažkur ten – puotauja rūmuose, teisia, aukojasi, išduoda, drebina neapykantą ar baimę, pamokslauja, kovoja, moko.
Jie turi savo vaidmenį šioje „dieviškoje tragedijoje“, tačiau šioje žmonijos istorijos kulminacijoje pagrindinį vaidmenį atlieka du – Dievas ir Moteris.
Ir tikroji krikščionybė jokiu būdu nesumažino viso moters vaidmens iki vaikų gimimo ir namų ruošos darbų.
Pavyzdžiui, šv. Paula, labai išsilavinusi moteris, padėjo palaimintajam Jeronimui versti Bibliją.
Anglijos ir Airijos vienuolynai VI–VII amžiuje tapo eruditų moterų, išmanančių teologiją, kanonų teisę ir rašančių lotynišką poeziją, mokymo centrais. Šventoji Gertrūda iš graikų kalbos išvertė Šventąjį Raštą. Moterų vienuolijų ordinai katalikybėje vykdė įvairias socialines paslaugas.
Stačiatikių požiūriu, naudingą sintezę pateikia 2000 m. dokumentas „Rusijos stačiatikių bažnyčios socialinės koncepcijos pagrindai“, patvirtintas Šventojo Vyskupų Sinodo Didžiojo jubiliejaus metais. pasienyje tarp tūkstantmečių.
Rusijos stačiatikių bažnyčios socialinės sampratos pagrindai yra skirti sinodalinėms institucijoms, vyskupijoms, vienuolynams, parapijoms ir kitoms kanoninėms bažnytinėms institucijoms gairėmis santykiuose su valstybės valdžia, įvairiomis pasaulietinėmis organizacijomis, su nebažnytine žiniasklaida. . Šio dokumento pagrindu bažnytinė hierarchija priima sprendimus įvairiais klausimais, kurių aktualumas ribojamas atskirų šalių ribose arba tam tikram trumpam laikotarpiui, taip pat kai svarstymo objektas yra pakankamai privatus. Dokumentas įtrauktas į Maskvos patriarchato dvasinių mokyklų ugdymo procesą. Atsižvelgiant į valstybės ir visuomeninio gyvenimo pokyčius, šioje srityje atsirandančias naujas, Bažnyčiai svarbias problemas, gali būti plėtojami ir tobulinami jos socialinės sampratos pagrindai. Šio proceso rezultatus patvirtina Šventasis Sinodas, Vietinės ar Vyskupų tarybos:
X. 5. Ikikrikščioniškame pasaulyje egzistavo mintis apie moterį kaip prastesnę būtybę, palyginti su vyru. Kristaus bažnyčia atskleidė moters orumą ir pašaukimą visu jų visuma, suteikdama joms gilų religinį pateisinimą, kurio viršūnę pasiekė Švenčiausiosios Mergelės Marijos garbinimas. Remiantis stačiatikių mokymu, palaimintoji Marija, palaiminta tarp moterų (Lk 1, 28), apreiškė savyje tą aukščiausią moralinio grynumo, dvasinio tobulumo ir šventumo laipsnį, iki kurio gali pakilti žmogus ir kuris orumu pranoksta angelų gretas. Jos asmenyje pašventinama motinystė ir patvirtinama moteriškumo svarba. Įsikūnijimo slėpinys vyksta dalyvaujant Dievo Motinai, nes ji dalyvauja žmogaus išganymo ir atgimimo darbe. Bažnyčia labai gerbia evangelines mirą nešiojančias moteris, taip pat daugybę krikščionių asmenybių, šlovintų kankinystės, išpažinties ir teisumo žygdarbiais. Moterys nuo pat bažnytinės bendruomenės gyvavimo pradžios aktyviai dalyvavo jos organizavime, liturginiame gyvenime, misionieriškoje veikloje, pamokslaujant, švietime ir labdaringoje veikloje.
Labai vertindama socialinį moterų vaidmenį ir sveikindama jų politinę, kultūrinę ir socialinę lygybę su vyrais, tuo pat metu Bažnyčia prieštarauja tendencijoms menkinti moters, kaip žmonos ir motinos, vaidmenį. Esminė lyčių orumo lygybė nepanaikina jų prigimtinių skirtumų ir nereiškia jų pašaukimo identifikavimo tiek šeimoje, tiek visuomenėje. Ypač Bažnyčia negali klaidingai interpretuoti šv. Paulius apie ypatingą vyro, pašaukto būti „moters galva“ ir mylėti ją taip, kaip Kristus myli savo Bažnyčią, atsakomybę arba apie moters pašaukimą paklusti vyrui taip, kaip Bažnyčia paklūsta Kristui (Ef. 5). :22-33; Kol. 3:18). Čia, žinoma, kalbama ne apie vyro despotizmą ar moters įtvirtinimą, o apie atsakomybės, rūpesčio ir meilės pirmenybę; taip pat nereikia pamiršti, kad visi krikščionys yra pašaukti paklusti „vieni kitiems, bijodami Dievo“ (Ef. 5:21). Todėl „nei vyras be moters, nei moteris be vyro nėra Viešpatyje“. Nes kaip moteris iš vyro, taip ir vyras per moterį, ir viskas iš Dievo“ (I Kor. 11:11-12).
Kai kurių socialinių srovių atstovai linkę menkinti, o kartais net neigti santuokos ir šeimos instituto svarbą, daugiausia dėmesio skirdami socialinei moterų svarbai, įskaitant veiklą, kuri šiek tiek dera ar net nesuderinama su moteriška prigimtimi (pvz. pavyzdžiui, darbas, susijęs su sunkiu fiziniu darbu). Dažnai raginama dirbtinai suvienodinti vyrų ir moterų dalyvavimą visose žmogaus veiklos srityse. Moters paskirtį Bažnyčia mato ne tik mėgdžioti vyrą ar konkuruoti su juo, bet ir ugdyti Dievo duotus gebėjimus, būdingus tik jos prigimčiai. Neakcentuodama tik socialinių funkcijų pasiskirstymo sistemos, krikščioniškoji antropologija iškelia moteris į daug aukštesnę vietą nei šiuolaikinės nereliginės idėjos. Noras sunaikinti ar sumažinti natūralų susiskaldymą viešojoje erdvėje nėra būdingas bažnytiniam protui. Lyčių skirtumai, taip pat socialiniai ir etiniai, netrukdo prieiti prie išganymo, kurį Kristus atnešė visiems žmonėms: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvo; nei vyras, nei moteris; nes jūs visi esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal. 3:28). Kartu šis sotiologinis teiginys nereiškia dirbtinio žmonių įvairovės suvienodinimo ir neturėtų būti mechaniškai taikomas visiems viešiesiems ryšiams.
