Svarbią dieną Paryžiuje, vėl atidarius garsiosios Dievo Motinos katedros duris, susirinkusiems tikintiesiems buvo garsiai perskaitytas Jo Šventenybės popiežiaus Pranciškaus pranešimas. Ši žinia, kurią perdavė monseigneur Lenonce, perdavė ne tik padrąsinančius ir palaiminančius žodžius, bet ir gilų tautos atsparumo, bendruomenės galios ir šventojo paveldo išliekamosios vertės apmąstymą. Čia mes gilinamės į pagrindinius popiežiaus Pranciškaus pranešimo aspektus šia iškilminga, bet džiaugsminga proga.
Tragedijos prisiminimas
Popiežius savo žinią pradėjo pripažindamas skausmingą tragiško gaisro, prieš penkerius metus apėmusio Dievo Motinos katedrą, atminimą. Dėl šios nelaimės, kuri kėlė grėsmę pačiai krikščioniškojo meno ir istorijos širdžiai, daugelis apraudojo, kai jie stebėjo, kaip dega ikoninė struktūra. Popiežius aštriai prisiminė visame pasaulyje jaučiamą gilų liūdesį, nes atrodė, kad neišvengiama galimybė prarasti tokį brangų paminklą. Vis dėlto, kaip pabrėžė popiežius Pranciškus, tą sielvartą dabar pakeitė didžiulis džiaugsmas ir dėkingumas, nes Dievo Motinos katedra vėl yra visa savo didybe.
Atkūrimo didvyrių pagerbimas
Popiežius Pranciškus neišreiškė susižavėjimo daugybe asmenų ir grupių, kurie nenuilstamai dirbo atkurdami Dievo Motinos katedrą. Jis pagyrė drąsius ugniagesius gelbėtojus, kurie rizikavo savo gyvybėmis, kad išgelbėtų katedrą nuo sunaikinimo, ir pripažino jų drąsą pavojaus akivaizdoje. Pranešime taip pat buvo pagerbtas viešųjų paslaugų ryžtas ir tarptautinis dosnumas, suvaidinęs lemiamą vaidmenį atkuriant katedrą.
Popiežius akcentavo ne tik fizinį atkūrimą, bet ir simbolinę šių kolektyvinių pastangų reikšmę. Dievo Motinos katedros atkūrimas liudija apie gilų žmonijos prisirišimą ne tik prie meno ir istorijos, bet ir prie katedros įkūnytų sakralinių ir simbolinių vertybių. Popiežius pabrėžė, kad šios bendros pastangos yra galingas šių vertybių patvirtinimas, primenantis pasauliui, kad tokie idealai vis dar yra brangūs tarp tautų ir kultūrų.
Amatininkų ir amatininkų darbai
Dievo Motinos katedros atstatymas nebuvo lengvabūdiškas uždavinys, todėl popiežius ypač atkreipė dėmesį į nepaprastą meistriškumą, kuriuo katedra buvo atgaivinta. Jis gyrė amatininkus, darbininkus ir amatininkus, kurių įgūdžiai ir atsidavimas leido katedrai atgauti buvusį spindesį. Popiežius Pranciškus kalbėjo apie tai, kad atkūrimo procesas daugeliui dalyvių buvo ne tik techninis iššūkis, bet ir dvasinė kelionė. Kai kuriems amatininkams restauravimo darbai buvo didžiulė patirtis, susiejanti juos su kartomis darbininkų, kurie suformavo katedrą originalioje šlovėje. Jų pastangos buvo persmelktos pagarbos jausmu, nes jie dirbo ten, kur svarbiausia buvo šventumas ir kur niekam nešvankaus vietos nebuvo.
Tikėjimo ir atsinaujinimo simbolis
Savo pranešime popiežius Pranciškus pabrėžė didžiulę dvasinę Dievo Motinos reikšmę. Jis kalbėjo apie katedrą kaip apie „pranašišką ženklą“, ne tik tikėjimo atsparumo, bet ir tikėjimo atsinaujinimo simbolį. Religija Prancūzijoje. Jis paragino visus pakrikštytuosius didžiuotis katedra, pripažindamas ją gyvu savo tikėjimo ir paveldo įsikūnijimu.
Popiežius taip pat priminė Paryžiaus ir Prancūzijos gyventojams apie gilų ryšį tarp jų dvasinio likimo ir simbolinės Dievo Motinos prasmės. Tai vieta, kuri pranoksta laiką ir erdvę, nukreipdama lankytojus į didesnį Dievo meilės supratimą. Dievo Motinos katedra, kaip pažymėjo popiežius Pranciškus, ir toliau pritrauks žmones iš visų visuomenės sluoksnių, tiek tikinčiųjų, tiek netikinčių, iš skirtingų šalių, kultūrų ir tikėjimų, kurių kiekvienas atras prasmę ir įkvėpimą savo šventose sienose.
Atviros durys visiems
Vienas skaudžiausių popiežiaus Pranciškaus pranešimo aspektų buvo jo raginimas įtraukties ir dosnumo. Jis išreiškė įsitikinimą, kad Dievo Motinos durys išliks atviros visiems, nepaisant jų kilmės ar tikėjimo. Jis patikino, kad katedra visus priims kaip brolius ir seseris, siūlydama dvasinės paguodos vietą nemokamai. Šis svetingumo gestas, pažymėjo jis, liudija krikščionių bendruomenės įsipareigojimą mylėti, užjausti ir tarnauti žmonijai.
Palaiminimas ateičiai
Baigdamas savo žinią, popiežius Pranciškus padovanojo savo palaiminimą Paryžiaus arkivyskupui Laurentui Ulrichui ir visiems susirinkusiems šia svarbia proga. Paskutiniai jo žodžiai buvo malda už Paryžiaus Dievo Motinos apsaugą, kad ji ir toliau stovėtų kaip vilties, tikėjimo ir vienybės švyturys ateinančioms kartoms.
Nelaimės akivaizdoje Paryžiaus Dievo Motinos atkūrimas yra ne tik fizinis paminklo atstatymas, bet ir dvasinis atsinaujinimas, paliečiantis visų, su tuo susidūrusių, širdis. Nesuskaičiuojamų žmonių pastangomis ir daugelio nuolatiniu tikėjimu Notre Dame vėl taps vilties, meilės ir bendro žmogiškumo simboliu.
