Taika Europoje reikalinga ir įmanoma. Tai stabilumo pagrindas, saugumo tikslas ir šalių klestėjimo prielaida. 9 m. gegužės 1950 d. tuometinis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas pateikė planą sukurti Europos anglių ir plieno bendriją kaip pasiūlymą nugalėjusiai Vokietijai ir kitoms šalims. Daugeliui tai buvo staigmena, kitiems – iliuzija ar nerealus planas. Komunistai užpuolė Šumaną kaip Prancūzijos išdaviką. Tačiau nuo 1950 m. ši taikos bendruomenė išaugo į 27 narių Europos Sąjungą su bendra rinka, Šengeno sistema ir bendra valiuta.
Susiejant ekonomikai ir karui būtinų prekių gamybą ir prekybą, nugalėjo taikus amžinų priešų interesas. Daugiau nei 75 metai, nuo Kanzler Bismarck iki Kaiser Villiam II. Reichsfiureriui Hitleriui jie ne kartą buvo sunaikinę milijonus kareivių ir civilių.
Prieš mirtį Schumanas – Europos tėvas tai priminė
„Turime kurti Europą ne tik laisvų tautų labui, bet ir priimti Rytų tautas, kurios, išsivadavusios iš priespaudos, kuriai tenka patirti, prašys mūsų priėmimo ir moralinės paramos“...
Panašiai manė ir pirmasis demokratinis Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris: „Vieninga Europa buvo nedaugelio svajonė, daugelio troškimas ir tapo būtinybe visiems“. Tačiau dėl kelių priežasčių taikios Europos formavimosi procesas kaip visuma tebėra nebaigta realybė. Bendras Europos namas, apie kurį dažnai kalbėjo R. Šumanas, o vėliau ir Sovietų Sąjungos prezidentas M. Gorbačiovas, nepastatytas. Čia vėl vyksta kruvinas, tragiškas karas, kurį visiškai pradėjo 2022-ųjų vasarį įsiveržusi Rusija, tačiau jo šaknys yra daug gilesnės. Jau daugiau nei 10 metų vyksta vadinamasis Antrasis šaltasis karas. Prisiminkime, kad trys Europos karai XX amžiuje tapo pasauliniais – Pirmasis, Antrasis ir Šaltasis. Vakarai laimėjo šaltąjį karą, bet mes nelaimėjome taikos. Ukraina ir kolektyviniai Vakarai nelaimi Rusijos dabartiniame kare. Didžiulė žala ir neigiamos ilgalaikės pasekmės auga kiekvieną dieną. Daugelis apžvalgininkų, ekspertų ir politikų tai apibūdina kaip vadinamąjį tarpinį karą tarp JAV ir RF, vykdomą Ukrainos teritorijoje.
Šumano plano principai nėra išnaudoti. Jie yra tarsi šaknys, iš kurių gyvena medis ar žmonių bendruomenė. Šaknys – tai ne praeitis, tai dabartis ir ateitis. Šaknys yra būtinybė. Iš Vakarų Europos sostinių skamba raginimai didinti ginkluotę, iš naujo apginkluoti Europą, didinti išlaidas gynybai. Įsiskolinusios valstybės ir susilpnėjusi ekonomika dėl šio poslinkio nesustiprės. Vykdydami atgrasymo politiką galime laimėti arba bent jau lygiuotis šiame Antrajame šaltajame kare, bet tikrai nelaimėsime taikos.
Reikia gydyti konflikto priežastis, o ne simptomus. Prieš 75 metus taikos procesą inicijavo Prancūzija ir Vokietija, kaip ilgalaikės priešės. Šiandien tai yra iššūkis dviem karinėms-pramoninėms ir didžiausioms mūsų civilizacinės erdvės branduolinėms valstybėms. JAV ir Rusija konfliktuoja jau dešimtmetį. Po reikšmingų pokyčių JAV užsienio ir vidaus politikoje, inauguravus prezidentą D. Trumpą ir respublikonų daugumą Senate bei Kongreso rūmuose, sprendimai yra greiti, dažnai stebinantys ar prieštaringi, tačiau labai orientuoti į karo pabaigą.
Kur aš matau kelią į taiką? Santykių transformacija prasideda nuo dialogo. Prasidėjo. Tęsia abipusiai naudingą, abipusiai naudingą bendradarbiavimą ir yra nukreiptas į kokybinį santykių pokytį – į naują tautų bendrystę. Ši ilgalaikė vizija nėra apie lyderius – Trumpą ar Bideną, nei apie Putiną ar Zelenskį. Lyderiai yra mirtingi, jie ateina ir išeina. Taika atitinka tautų, kurios išlieka ir turi prisiimti karo sunkumus bei žmonių nuostolių naštą, interesus. Šalys ir sienos keičiasi karuose. Bet brangiausi yra žmonės. Žmogaus vertė peržengia materialius matmenis. Todėl svarbu siekti brolžudiško niokojimo pabaigos, ieškant naujos santykių kokybės, orientuotos į kiekvieno žmogaus, šeimos, tautos ir bendruomenės orumą. Vyriausiasis Ukrainos kariuomenės vadas Oleksandras Syrskyi turi tėvus ir brolį, gyvenančius Maskvoje. Jie yra rusai. Šis pavyzdys kalba skaudžiai.
JAV ir Rusijos dialogas turėtų būti sutelktas į svarbiausias prekes ir išteklius konfrontacijai, konfliktams ir karams – energetiką, gamtos išteklius, informacines technologijas ir intelektinės nuosavybės apsaugą. Minėtų išteklių ir prekių bei susijusios infrastruktūros sujungimas į bendras rinkas turėtų būti pasiūlytas ir kitoms šalims. Šių bendrųjų rinkų veikla skatins dalyvaujančių šalių ekonomikos augimą ir konkurencingumą.
Ši bendruomenė sujungs Aliaską su Kamčiatka per Europą ir Vidurinę Aziją. Šiaurės pusrutulio bendruomenė arba Vakarų-Rytų bendruomenė apims tris žemynus, kurių centre bus Europa. Istorija, glaudūs ryšiai ir interesai byloja už naujus ir ryžtingus veiksmus pasaulinei raidai XXI amžiuje. Taip būtų sukurta didžiausia tarptautinė bendruomenė, orientuota į taikų bendradarbiavimą pasaulyje. Tai iš tiesų būtų labai naudinga dalyvaujančioms šalims. Tai turėtų teigiamą poveikį Viduriniams Rytams, Afrikai ir kitiems pasaulio regionams. Tokia bendruomenė atneštų precedento neturintį vystymąsi dalyvaujančioms valstybėms, ekonomikoms ir regionams. Tai neprieštarauja ES interesams, tęstinumui ir geresniam jos veikimui. Dalis tokių kokybinių pokyčių, vertų humaniškesnio XXI amžiaus, yra ir bendra saugumo architektūra, kuri neatmeta būsimo gynybos aljanso.
Ši Vakarų ir Rytų suartėjimo ir bendradarbiavimo vizija užtruks ilgai ir daug pastangų reikalaujančio proceso. Tai atitinka didžiojo popiežiaus Jono Pauliaus II įvaizdį, kuriame Europa kvėpuoja abiem plaučiais – vakarų ir rytų. Šiandien Vakarai serga etiniu reliatyvizmu ir naujomis ideologijomis, o Rytai kraujuoja brolžudiškuose konfliktuose. Šis atvaizdas suteikia pripažinimą krikščionių dvasiniam Europos žemyno paveldui.
Galbūt tokia vizija šiuo metu gali pasirodyti netikėta ar neįtikėtina, galbūt kai kam nepriimtina. JAV valstybės sekretorius Deanas Achesonas rašė apie Šumano planą savo atsiminimuose kaip „Kvapą gniaužiantis žingsnis Vakarų Europos suvienijimo link, kurio jis iš pradžių net negalėjo suprasti“. Šiandien ES laikome savaime suprantamu dalyku...
Mums reikia tokio kvapą gniaužiančio posūkio dabartinėje situacijoje. Krizė ir besitęsianti tragedija gali virsti istorine katastrofa arba nauja pradžia kokybiniam santykių pasikeitimui. Tokio Didžiojo sandorio rėmuose taip pat bus lengviau ir greičiau rastas priimtinas sprendimas taikai Ukrainoje, pabėgėlių grįžimui ir dinamiškam bei sėkmingam sunaikintų teritorijų atstatymui.
Būtent Vidurio Europa istorijoje dažnai buvo mūšio laukas karuose tarp Vakarų ir Rytų galių. Vidurio Europos tautos prisimena invaziją ir okupaciją, laisvės ir nepriklausomybės praradimą, bet ir laisvės demokratijos atkūrimą, sėkmingą transformaciją ir integraciją į bendrą Europą. Todėl Europa turėtų atlikti aktyvų, konstruktyvų ir kūrybingą vaidmenį siekdama savo geresnės ateities. ES turi tapti taikos kūrėja ir gamintoja, o ne taikos vaisiais ir vartotoja. Kūrybinės ir konstruktyvios pastangos taikos labui turi nusverti dideles karo pastangas. Todėl mums Vakaruose pirmiausia reikia daugiau išminties ir daugiau drąsos pagrįstai ir atsakingai politikai, o ne tik daugiau pinigų amunicijai ir ginkluotei. Mums reikia valstybininkų ir lyderių, kurie mato bendrą vaizdą ir žiūri į tolį, į kitas kartas. Kalbant apie ateitį, nerekomenduoju nei pigaus optimizmo, nei tamsaus pesimizmo, bet pirmiausia turime išlikti įsipareigoję. Taika, saugumas ir gerovė mūsų civilizacinėje erdvėje yra įmanoma ir pasiekiama!
