Tai prasideda telefono skambučiu. Ramus ir įtikinamas balsas liepia emigrantui grįžti namo. Kartais spaudimas būna švelnus. Kartais tai virsta grėsme. Už tūkstančius mylių nuo Pekino Kinijos komunistų partijos oponentai atranda, kad jie niekada nepasiekiami.
Nauji tyrimai, kuriuos atliko an tarptautinis žurnalistų konsorciumas atskleidė Kinijos kampanijos, skirtos stebėti, įbauginti ir kartais priversti savo kritikus, gyvenančius užsienyje, mastą ir sudėtingumą. Niekur ši tendencija nėra labiau matoma kaip Prancūzijoje ir Kanadoje, kur tremtiniai, kurie kadaise tikėjosi prieglobsčio, atsiduria nematomame stebėjimo ir spaudimo tinkle.
Taktika, kurią surengė Kinijos valstybės saugumo ministerija, nukreipta į daugybę asmenų: uigūrų musulmonus, pabėgusius iš masinių sulaikymo stovyklų, Tibeto aktyvistus, Honkongo protestuotojus, buvusius politinius disidentus ir Falun Gong dvasinio judėjimo praktikuotojus. Nesvarbu, ar jie ieškojo saugumo Paryžiaus Belvilio rajone, ar Toronto Skarboro rajone, jie dažnai atsinešdavo savo baimes.
Daugeliui priekabiavimas yra asmeninis. Vienas uigūrų studentas Paryžiuje papasakojo, kad namuose daug kartų skambino kažkieno, kuris tariamai yra pareigūnas. Žinia buvo aiški: bendradarbiaukite, kitaip nukentės jūsų šeima. Kitu atveju demokratijos aktyvistas Monrealyje suprato, kad jo giminaičiai Guangdongo provincijoje buvo iškviesti į apklausą po to, kai jis dalyvavo proteste.
Tokios bauginimo formos patenka į tai, ką ekspertai vadina „transnacionalinėmis represijomis“ – autoritarinių vyriausybių pastangomis nutildyti nesutarimus už savo sienų. Nors Rusija ir Iranas atkreipė dėmesį į didelio atgarsio sulaukusias operacijas užsienyje, Kinijos kampanija išsiskiria didžiuliu mastu, biurokratine organizacija ir dažnai nematomais metodais.
Strategijos esmė yra „įtikinėjimas sugrįžti“ – požiūris, kuriame psichologinis spaudimas derinamas su grasinimais, kartais pasibaigiantis ypatingais perdavimais. Kinijos valdžia tokias pastangas gyrė viešai, vadindama jas kovos su korupcija ir nacionalinio saugumo palaikymo priemone. Tačiau žmogaus teisių gynėjai perspėja, kad ši taktika dažnai nukreipta į asmenis, kurie nėra kalti jokio nusikaltimo, išskyrus priešinimąsi valdančiajai partijai.
Tyrimą atliekančių žurnalistų gauti dokumentai rodo, kad Kinijos valstybės saugumo ministerija tvarko išsamią užjūrio taikinių duomenų bazę. Profiliuose yra ne tik žinomi aktyvistai, bet ir studentai, akademikai bei verslo veikėjai, kurių pažiūros laikomos nepakankamai ištikimomis. Priežiūros operacijos remiasi kinų emigrantų tinklais, studentų asociacijomis ir kartais net užsienyje pasamdytais privačiais tyrėjais.
Prancūzija, kurioje ilgą laiką gyveno didelė tremtinių bendruomenė, tapo centru. Disidentai aprašo, kad yra sekami gatvėje, gauna neprašytus „patarimus“ iš nežinomų asmenų ir stebima jų skaitmeninė komunikacija. Kai kuriais atvejais spaudimas perauga į tiesioginius grasinimus, operatyvininkai perspėja apie pasekmes Kinijoje paliktiems šeimos nariams.
Kanadoje atsirado panašių modelių. Tibeto aktyvistas Vankuveryje pasakojo gavęs dešimtis anoniminių el. laiškų, kuriuose jis kaltintas „tėvynės išdavimu“ ir perspėjimas, kad „bausmės laukia“. Tuo tarpu kinų kalba rašomos žiniasklaidos priemonės, kai kurios tariamai siejamos su su valstybe susijusiais subjektais, vykdė šmeižto kampanijas prieš atvirus asmenis, tapydami juos išdavikais ar nusikaltėliais.
Tiek Prancūzijos, tiek Kanados vyriausybės išreiškė susirūpinimą, tačiau savo atsakymuose išlieka atsargūs. Prancūzijos valdžios institucijos pripažįsta, kad jų teritorijoje buvo stebimas ir bauginamas, tačiau baudžiamasis persekiojimas tebėra retas. Kanados žvalgybos tarnybos išleido pažeidžiamų bendruomenių nariams patarimus, ragindamos juos pranešti apie įtartinus kontaktus.
Dalis sunkumų kyla dėl pačių operacijų pobūdžio. Didžioji priekabiavimo dalis vyksta pilkojoje zonoje tarp legalumo ir atviro nusikaltimo: anoniminiai skambučiai, šmeižimas internete, socialinis gėdinimas. Net kai grasinimai peržengia neteisėtumo ribą, aukos dažnai nesiryžta prisistatyti, bijodamos keršto arba manydamos, kad mažai ką galima padaryti.
Diplomatinė realybė dar labiau apsunkina vaizdą. Prancūzija ir Kanada palaiko tvirtus ekonominius ryšius su Kinija, sukurdamos paskatas elgtis atsargiai. Pekinas nuolat neigia kaltinimus dėl represijų užsienyje, atmesdamas juos kaip „nepagrįstus šmeižtus“, surengtus priešiškų jėgų. Pastangos atstumti gali greitai peraugti į diplomatinius nesutarimus, kaip matyti iš Kanados neseniai išsiųsto Kinijos diplomato, apkaltinto nusitaikius į Pekiną kritikuojantį įstatymų leidėją.
Be tiesioginių žmonių aukų, šis reiškinys kelia gilių klausimų apie suverenitetą ir teisinę valstybę. Jei autoritarinės vyriausybės gali projektuoti savo galią per sienas, kad nutildytų nesutarimus, ką tai reiškia prieglobsčio, žodžio laisvės ir demokratinių normų ateičiai?
Poveikis tikslinėms bendruomenėms yra apčiuopiamas. Daugelis tremtinių gyvena padidinto budrumo būsenoje, keičia savo kasdienybę, vengia politinės veiklos ir nutraukia ryšius su kitais disidentais, kad apsaugotų save ir savo šeimas. Kai kurie praneša apie simptomus, susijusius su lėtiniu stresu arba potrauminio streso sutrikimu.
Pilietinės visuomenės organizacijos pradėjo reikalauti stipresnės apsaugos. Prancūzijoje advokatų grupės paragino vyriausybę sukurti specialią darbo grupę, kuri tirtų užsienio politinio priekabiavimo atvejus. Kanadoje įstatymų leidėjai pateikė pasiūlymus išplėsti nacionalinės žvalgybos agentūros mandatą, kad būtų galima agresyviau kovoti su tarptautinėmis represijomis.
Tačiau prasmingas veiksmas lieka sunkiai suprantamas. Ištekliai riboti, o žvalgybos tarnybos turi teikti pirmenybę tarp daugybės grėsmių. Be to, aukoms dažnai trūksta institucinės paramos, reikalingos sudėtingoms teisinėms sistemoms naršyti ar teisių gynimo priemonėms.
Daugeliui ši patirtis yra didžiulė išdavystė – supratimas, kad net šalyse, kurios didžiuojasi savo žmogaus teisių istorija, saugumas nėra garantuotas. Vienas buvęs studentų lyderis iš Honkongo, dabar gyvenantis Prancūzijoje, apibendrino nuotaiką: „Maniau, kad esu laisvas. Tačiau Kinijos valstybės akyse aš vis dar esu tarp jų sienų“.
Tiriamomis ataskaitomis, kurios yra platesnio „China Targets“ projekto, kurį koordinuoja Tarptautinis tiriamųjų žurnalistų konsorciumas, dalis, siekiama atskleisti šį reiškinį ir paskatinti tarptautines diskusijas. Analitikai perspėja, kad be koordinuotų pasaulinių veiksmų Kinijos modelis gali tapti šablonu kitiems režimams, siekiantiems nuslopinti nesutarimus už savo sienų.
Kol kas disidentai užsienyje lieka nepatogaus paradokso spąstuose: atviros visuomenės piliečiai, tačiau tolimų grėsmių kaliniai. Kai vyriausybės grumiasi, kaip reaguoti, tremtiniai ir toliau žiūri per savo pečius, nešdami sunkią nepageidaujamo dėmesio naštą iš tėvynės, kurią išdrįso palikti.
