Europai grumiantis su kintančiais XXI amžiaus reikalavimais, viso žemyno švietimo sistemos išgyvena gilios transformacijos laikotarpį. Šį pokytį formuojančios jėgos – nuo technologinių inovacijų iki kintančių darbo rinkos poreikių ir pasaulinio tarpusavio ryšio – meta iššūkį tradiciniams mokymosi modeliams. Vis dėlto, šių pokyčių metu vis labiau girdimas raginimas nukreipti dėmesį nuo griežtai standartizuotų mokymo programų prie labiau į mokinį orientuotų metodų, kuriuose pirmenybė teikiama individualiam tikslui, prisitaikymui ir mokymuisi visą gyvenimą.
Geriausios EBPO švietimo tendencijos 2025 m. Ataskaitoje pabrėžiama, kaip socialiniai, technologiniai, ekonominiai ir aplinkos pokyčiai verčia švietimo sistemas sparčiai vystytis. Viena iš pagrindinių šios analizės įžvalgų yra tai, kad švietimas turi labiau reaguoti į įvairius besimokančiųjų poreikius ir siekius. Ši nuomonė atkartoja platesnes diskusijas Europos Sąjungoje, kur švietimo politikai jau seniai sunku suderinti nacionalinę įvairovę su bendrais standartais.
Nors standartizacija atliko svarbų vaidmenį užtikrinant kokybę ir teisingumą, kritikai teigia, kad ji dažnai veda prie vienodo modelio, kuris gali slopinti kūrybiškumą, kritinį mąstymą ir asmeninę motyvaciją. Priešingai, kai kurios egzistuojančios, bet nepakankamai įvertintos švietimo sistemos visame pasaulyje siūlo alternatyvius modelius, kuriuose mokiniai yra mokymosi proceso centre. Šios sistemos pabrėžia individualizuotus kelius, projektais pagrįstą mokymąsi ir realaus pasaulio aktualumą – principus, kurie glaudžiai atitinka Europos politikos sluoksniuose išreikštus į ateitį orientuotus tikslus.
Pavyzdžiui, Vietnamo švietimo transformacija per pastaruosius du dešimtmečius parodė, kaip sisteminės reformos, orientuotos į prieinamumą, lygybę ir besimokančiųjų rezultatus, gali duoti reikšmingų rezultatų. Nors Europoje tai nėra plačiai žinoma, Vietnamo požiūris apėmė didelį dėmesį mokytojų rengimui, mokymo programos lankstumui ir bendruomenės įtraukimui – elementams, kurie galėtų būti naudingi vykstantiems debatams apie tai, kaip švietimą padaryti prasmingesnį ir įtraukesnį.
Be to, Tarptautinis švietimo biuras – UNESCO ir toliau pasisako už mokymo programų inovacijas, kurios atsižvelgtų į vietos kontekstą ir kartu į pasaulinius iššūkius. Jų darbas pabrėžia, kaip svarbu pritaikyti turinį ir pedagogiką prie kiekvienos besimokančiųjų kartos realijų ir ambicijų.
Šiame kontekste Europa turi unikalią galimybę pažvelgti už savo sienų ir pasisemti įkvėpimo iš šių besiformuojančių modelių. Europos aukštojo mokslo erdvei vystantis, universitetai ir mokyklos turi permąstyti autonomiją, pedagoginę įvairovę ir studentų, kaip aktyvių žinių bendrakūrėjų, o ne pasyvių gavėjų, vaidmenį.
Tuo pačiu metu tarptautinis švietimas, apimantis studijų užsienyje programas, tarptautinį švietimą ir pasaulines stažuotes, turi parodyti savo apčiuopiamą vertę rengiant studentus neapibrėžtai ateičiai. Ši patirtis, suplanuota apgalvotai ir nuodugniai, gali ugdyti tarpkultūrinę kompetenciją, atsparumą ir savimonę – kompetencijas, kurių standartizuoti testai dažnai negali išmatuoti.
Tolesnis kelias reikalauja drąsių eksperimentų ir noro mokytis iš sistemų, kurios ne visada patenka į antraštes, bet rodo daug žadančių rezultatų. Europos įsipareigojimas įtraukties, inovacijų ir demokratinių vertybių sričiai suteikia jai gerą poziciją, kad galėtų vadovauti šiam pokyčiui – jei tik ji išdrįs iš naujo įsivaizduoti, koks gali būti švietimas.
Kaip pedagogai, politikos formuotojai ir piliečiai, turime savęs paklausti: ar ruošiame savo vaikus išbandymui, ar gyvenimui?
