† BARTOLOMĖJUS
Dievo Gailestingumo dėka arkivyskupas
KONSTANTINAPOLIO-NAUJOSIOS ROMOS
IR BAŽNYČIOS PATRIARCHAS
BAŽNYČIOS VISAM IŠPILDYMUI TEBUNI DIEVO MALONĖ IR RAMYBĖ NUO DIEVO
* * *
Padėkos giesmėmis šlovinkime visagalį, visa regintį ir visagalį Dievą Trejybėje, kuris teikėsi savo tautai sulaukti 1700-ųjų Nikėjos Pirmojo visuotinio susirinkimo metinių, kuris, Šventosios Dvasios įkvėptas, liudija apie gryną tikėjimą Žodžiu, gimusiu be pradžios ir tikrai esmingu su Juo, Dievu Žodžiu, „kuris dėl mūsų, žmonių, ir dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus, įsikūnijo, tapo žmogumi, kentėjo ir buvo palaidotas, trečiąją dieną prisikėlė, įžengė į dangų ir ateis teisti gyvųjų ir mirusiųjų“.
Nikėjos susirinkimas yra Bažnyčios susirinkiminio pobūdžio išraiška, jos „pirmapradžio susirinkimiškumo“ kulminacija, kuri yra neatsiejamai susijusi ne tik su eucharistiniu bažnytinio gyvenimo įgyvendinimu, bet ir su tokių susirinkimų, skirtų priimti sprendimus „vieningai“[1] einamaisiais klausimais, praktika. Taigi Nikėjos susirinkimas žymi naujos susirinkiminės struktūros – Visuotinio Susirinkimo – atsiradimą, kuri bus lemiama bažnyčios reikalų eigai. Verta paminėti, kad Visuotinis Susirinkimas nėra „nuolatinė institucija“ Bažnyčios gyvenime, o „nepaprastas įvykis“, atsakas į konkrečią grėsmę tikėjimui, kuriuo siekiama atkurti sugriaudą vienybę ir eucharistinę bendrystę.
Tai, kad Nikėjos susirinkimą sušaukė imperatorius, kad šv. Konstantinas Didysis vadovavosi jo darbu ir suteikė jo temoms valstybės įstatymo autoritetą, nepaverčia jo „imperatoriškuoju susirinkimu“[2]. Tai buvo grynai „bažnytinis įvykis“, kuriame Bažnyčia, vadovaujama Šventosios Dvasios, sprendė savo namų reikalus, o imperatorius taikė principą: „Atiduokite Cezariui, kas Cezario, ir Dievui, kas Dievo.“[3] Susidūrusi su arijonų klaida, Bažnyčia susirinkime suformulavo tikėjimo esmę tokią, kokia ji buvo patiriama per amžius. „Viensubstancialus su Tėvu“, ikiamžinasis Dievo Sūnus ir Žodis, „tikras Dievas iš tikro Dievo“, per savo įsikūnijimą išgelbsti žmogų iš svetimos vergijos ir atveria jam kelią į sudievinimą malone. „Nes Jis tapo žmogumi, kad mes būtume sudievinti.“[4] Nikėjos tikėjimo išpažinimas išreiškia tvirtą įsitikinimą, kad skleidžiamas eretiškas nukrypimas yra žmogaus išganymo galimybės neigimas. Šia prasme tai ne tik teorinis pareiškimas, bet tikėjimo išpažinimas, kaip ir visi Bažnyčios dogminiai tekstai; tai autentiškas gyvosios tiesos jame ir per jį išaiškinimas. Ypatingą teologinę reikšmę turi tai, kad Šventojo Kredo pagrindas „Aš tikiu...“ yra vietinis krikšto simbolis arba tokių simbolių grupė. Kaip tikras amžinosios bažnytinės savimonės nešėjas, Susirinkimas perpasakoja ir patvirtina tai, ką testamentavo šventieji apaštalai, išsaugojo vietinės Bažnyčios. Šv. Atanazas Didysis mini, kad Susirinkimo tėvai „rašydavo apie tikėjimą – be fantazijų – ką tiki Katalikų Bažnyčia; ir jie tiesiogiai išpažindavo, kaip tiki, norėdami parodyti, kad jie nemąstė naujai, o apaštališkai, ir kad jie taip parašė – nieko neišradę – tą patį, ko mokė apaštalai“[5]. Apšviestųjų Bažnyčios tėvų įsitikinimas yra tas, kad prie šventųjų apaštalų tikėjimo nebuvo nieko pridėta ir kad Nikėjos visuotinis susirinkimas iš tiesų yra bendros Katalikų Bažnyčios Tradicijos skelbimas. Susirinkimo šventieji tėvai, kuriuos Stačiatikių Bažnyčia pagrįstai gerbia ir giria kaip „tikslius apaštališkųjų tradicijų sergėtojus“, vartojo filosofinį terminą „esmė“ (ir „konsubstancialumas“), norėdami išreikšti stačiatikių tikėjimą Žodžio dieviškumu, kurį Arijus neigė, įsitraukdamas į helenistinius mąstymo modelius ir atmesdamas „tėvų Dievą“ „filosofų Dievo“ vardu; ir tuo pačiu metu išreikšti visą visa išganančios įsikūnijusios dieviškosios Ekonomijos paslaptį.
Kitas svarbus klausimas, kurį Nikėjos susirinkimas buvo paragintas išspręsti siekiant sustiprinti bažnyčios vienybę liturginėje praktikoje, yra „kada ir kaip švęsti Velykų dieną“. 1700-ųjų Susirinkimo metinių proga vėl tapo aktualus bendro Viešpaties Prisikėlimo šventimo klausimas. Šventoji Didžioji Kristaus Bažnyčia meldžiasi, kad krikščionys visame pasaulyje, vadovaudamiesi Nikėjos susirinkimo nurodymais, sugrįžtų prie Velykų šventimo vieną bendrą dieną, kaip, laimei, ir įvyko šiais metais. Toks sprendimas bus rodiklis ir simbolis realios pažangos kovoje už ekumeninį susitarimą ir vienybę per teologinį dialogą ir „gyvenimo dialogą“, kaip apčiuopiamas liudijimas apie aktyvią pagarbą nedalomos Bažnyčios pasiekimams. Šio tikslo pasiekimas šių metų jubiliejaus kontekste buvo bendras visada įsimintino Romos popiežiaus Pranciškaus ir mūsų Mernost siekis. Jo mirtis Velykų šventės, švenčiamos visame krikščioniškajame pasaulyje, išvakarėse sustiprina mūsų bendrą atsakomybę nedvejojant tęsti šią kryptį.
Reikšminga buvo ir Nikėjos susirinkimo teisinė bei kanoninė veikla, per kurią buvo suformuluota ir susirinkime patvirtinta amžinoji Bažnyčios sąmonė, kurioje įsišaknijusios metropolinės sistemos užuomazgos bei tam tikrų Sostų galiojimo, išskirtinės vietos ir atskiros atsakomybės deklaracija, iš kurios palaipsniui formavosi Pentarchijos sistema. Kadangi Nikėjos kanoninis paveldas yra bendras viso krikščioniškojo pasaulio paveldas, šių metų jubiliejus yra pašauktas būti kvietimu grįžti prie ištakų, prie pirminių nedalomos Bažnyčios kanoninių institucijų.
Amžinas Nikėjos įsteigtų institutų garantas yra Konstantinopolio ekumeninis Sostas. Ši Didžiosios Bažnyčios dvasia taip pat išreikšta patriarchalinėje ir sinodinėje enciklikoje, skirtoje 1600-osioms Susirinkimo metinėms[6] – „pirmojo ekumeninio ir didžiausio kaip tikro Bažnyčios Susirinkimo“. Priimtas sprendimas, kad šios metinės turėtų būti švenčiamos „iškilmingai ir bendrai, jei įmanoma, visų ortodoksų autokefalinių Bažnyčių kaip visuotinis tikėjimo pasireiškimas, o šiandien – Dievo malone – su mūsų Šventosios Ortodoksų Bažnyčios tvirtumu šio Susirinkimo mokyme ir dvasioje, kuris, viena vertus, savo sprendimu Šventojoje Dvasioje patvirtino ir užantspaudavo vienintelį Bažnyčios tikėjimą, o kita vertus, puikiai užtikrino bažnytinės bendruomenės vienybę atstovų iš visų žemės kampelių dalyvavimu“, deja, negalėjo būti įgyvendintas dėl nepaprastų aplinkybių ir našlystės prie Visuotinio Sosto. 19 m. liepos 1925 d. – pirmąjį sekmadienį po patriarcho Bazilijaus III intronizacijos – buvo įvykdyta „pavėluota pareiga“ – palaimintojoje patriarchalinėje Bažnyčioje buvo surengta „ypatinga patriarchalinė ir susirinkimo liturgija“. Ypač ekleziologiškai reikšminga yra tai, kad enciklikoje pabrėžiama Konstantinopolio Bažnyčios pareigos švęsti šią „didžią viso krikščioniškojo pasaulio sukaktį“ vertė, nes ji „turi tiesioginį ryšį ir pareigą šiai šventei“.
Nikėjos susirinkimas yra kertinis akmuo formuojant Bažnyčios dogminę tapatybę ir kanoninę struktūrą, jis išlieka modeliu, kaip ekumeniniu lygmeniu spręsti tikėjimo ir kanoninės tvarkos problemas. 1700-osios jo metinės primena krikščionybei apie senovės Bažnyčios palikimą, bendros kovos su klaidingu krikščioniškojo tikėjimo supratimu vertę ir tikinčiųjų misiją prisidėti prie „gerų vaisių“ dauginimo Kristuje, per Kristų ir Kristaus gyvenimui pasaulyje.
Šiandien esame pašaukti pabrėžti nesenstančią Nikėjos Pirmojo visuotinio susirinkimo žinią, soteriologinius „konsubstancialumo“ aspektus ir antropologines pasekmes, neatsiejamą kristologijos ir antropologijos ryšį, antropologinės painiavos ir nuolatinių bandymų išryškinti „metamaną“ kaip atvirą horizontą ir akivaizdžią žmogaus evoliucijos perspektyvą, mokslo ir technologijų indėlį laikais. „Dievo ir žmonijos“ principas yra atsakymas į beviltišką šiuolaikinio „dievo ir žmogaus“ miražą. Nuoroda į „Nikėjos dvasią“ yra kvietimas atsigręžti į mūsų tikėjimo esmę, kurios šerdis yra žmogaus išganymas Kristuje.
Mūsų Viešpats ir Gelbėtojas Jėzus Kristus yra pilnas ir tobulas tiesos apie Dievą ir žmogų apreiškimas. „Kas matė mane, matė Tėvą.“[7] Įsikūnijęs Dievo Žodis parodė „pirmąjį ir vienintelį“, kaip rašo šventasis Nikolajus Kabasila, „tikrą ir tobulą žmogų tiek gyvenimo būdu, tiek visais atžvilgiais.“[8] Ši Tiesa pasaulyje atstovauja vienai šventai, katalikiškai ir apaštališkai Bažnyčiai; ji yra Jos maitinama ir Jai tarnauja. Apsirengusi Tiesos rūbu, „iš viršaus išaustu teologijos“, ji visada stovi tiesiai ir šlovina „didžiąją pamaldumo paslaptį“, skelbdama tikėjimo, meilės ir vilties žodį, laukdama „neramios, nekintamos ir nesibaigiančios dienos“[9] – ateinančios amžinosios Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Karalystės.
Teologijos užduotis – atskleisti dogmų soteriologinį matmenį ir jų aiškinimą egzistencine prasme, o tai reikalauja, be dalyvavimo bažnytiniame įvykyje, jautrumo ir nuoširdaus susidomėjimo žmogumi bei jo laisvės pavojais. Šia prasme tikėjimo įsikūnijusiu Dievo Žodžiu skelbimą turėtų lydėti aktyvus atsakas į Jo išganingąjį įsakymą: „Tai mano įsakymas: mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau“[10].
Prisimindami neapsakomas dovanas, kurias Jis davė ir tebeduoda visai kūrinijai, mes nepaliaujamai šloviname švenčiausiąjį ir šviesiausią visų Viešpaties ir meilės Dievo vardą, per kurį pažinome Tėvą ir Šventoji Dvasia buvo apreikšta pasaulyje. Amen!
Išganymo metais 2025-aisiais, birželio mėnesį (1 d.)
3 kaltinamasis aktas
____________
1. Apaštalų darbų 2:1.
2. Metropolitas Jonas Zizioulas iš Pergamo, Creations, t. 1. Bažnytinės studijos, ἐκδ. Δόμος, Ἀθήνα 2016, σ. 675-6.
3. Mt 22, 21.
4. Šv. Atanazas Didysis, Λόγος περι τῆς ἐνανθρωπήσεως τοῦ Λόγου, PG 25, 192.υ
5. Šv. Atanazas Didysis, Ἐπιστολή περι τῶν γενομένων ἐν τῇ Ἀριμίνῳ Ἰταλίας, καί ἐν Σελευκείᾳ τῆς Ἰσαυρίας συνόδων, 26, PG688.
6. Κ.Π.Α. κῶδιξ Α' 94, 10 Αὐγούστου 1925, σ. 102-3.
7. Jono 14:9.
8. Šv. Nikolajus Kavasila, Περί τῆς ἐν Χριστῷ ζωῆς, PG 150, 680.
9. Šv. Bazilijus Didysis, Εἰς τήν Ἐξαήμερον, PG 29, 52.
10. Jono 15:12.
