Jungtinių Arabų Emyratų Užsienio reikalų ministerijos paskelbtas pareiškimas žymi naują Artimųjų Rytų saugumo pusiausvyros spartaus blogėjimo etapą. Ypač griežta kalba Abu Dabis pareiškia, kad atsidūrė savigynos situacijoje nuo to, ką apibūdina kaip „žiaurią ir nepagrįstą Irano agresiją“, turėdamas omenyje daugiau nei 1,400 balistinių raketų ir dronų paleidimą, nukreiptą į infrastruktūrą ir civilines zonas. Be diplomatinės retorikos, šis pareiškimas pabrėžia šiuo metu regioną veikiančios strateginės įtampos mastą ir pabrėžia saugumo sistemos, kurią jau giliai sukrėtė regioninių galių konkurencija, trapumą.
Pasak JAE valdžios institucijų, Irano išpuoliai nusinešė civilių aukų skaičių ir buvo nukreipti prieš jautrią infrastruktūrą, o tai yra rimtas tarptautinės teisės ir Jungtinių Tautų Chartijos pažeidimas. Šis kaltinimas turi reikšmingų pasekmių, nes ginčas perkeliamas ne tik į karinį mūšio lauką, bet ir į tarptautinio teisinio teisėtumo sritį. Aiškiai remdamiesi savigynos teise, pripažinta pagal JT Chartijos 51 straipsnį, JAE, regis, ruošia diplomatinį pagrindą bet kokiam galimam atsakui ir kartu mobilizuoja tarptautinę bendruomenę kurti naratyvą, vaizduojant ją kaip agresijos auką.
Ši pozicija nėra nereikšminga. Jau keletą metų Jungtiniai Arabų Emyratai siekia įtvirtinti savo, kaip stabilizuojančios veikėjos regione, įvaizdį, akcentuodami ekonominę diplomatiją, strategines partnerystes ir normalizavimą su keliais regiono žaidėjais. Abraomo susitarimų pasirašymas ir ekonominių ryšių su Azija ir Europa plėtra sustiprino šią pragmatiškos valstybės, siekiančios išsaugoti regioninį stabilumą, remdamos savo vystymosi modelį, poziciją. Pačiame pareiškime tai pabrėžiama: Abu Dabis pabrėžia, kad nesiekia eskalacijos ar konflikto plėtimo, tačiau pasilieka visišką teisę imtis visų būtinų priemonių savo suverenitetui ir gyventojų saugumui apsaugoti.
Ši dviguba žinia – karinis tvirtumas kartu su diplomatiniu santūrumu – atitinka strategiją, kurios jau seniai laikosi Persijos įlankos valstybės, susiduriančios su Irano strateginiu spaudimu. Jau daugiau nei dešimtmetį Islamo Respublika sukūrė regioninį įtakos tinklą, pagrįstą balistiniais pajėgumais, dronų naudojimu ir sąjungininkų nevalstybiniais subjektais, besitęsiantį nuo Irako iki Libano ir nuo Sirijos iki Jemeno. Tokia asimetrinės galios architektūra leidžia Teheranui daryti nuolatinį spaudimą savo priešininkams, tuo pačiu daugiausia vengiant tiesioginės konfrontacijos su pagrindinėmis pasaulio galybėmis.
Šiame kontekste paminėjimas apie masinį raketų ir dronų paleidimą kelia svarbų klausimą: laipsnišką karo transformaciją Artimuosiuose Rytuose. Dronai, balistinės raketos ir hibridinės atakos keičia karinę pusiausvyrą, suteikdamos galimybę regioniniams veikėjams apeiti įprastinę gynybą ir smogti strateginiams taikiniams per atstumą. Energetikos infrastruktūra, uostai ir logistikos centrai vis dažniau tampa pageidaujamais taikiniais šiuose mažo intensyvumo, tačiau ekonomiškai trikdančiuose konfliktuose.
Dabar bus atidžiai stebima Jungtinių Arabų Emyratų reakcija. Bet koks tiesioginis karinis atsakas į Iraną galėtų sukelti eskalacijos spiralę, kurioje dalyvautų kiti regioniniai ir tarptautiniai veikėjai. Jungtinės Valstijos, pagrindinė Persijos įlankos valstybių saugumo partnerė, ir toliau ypač atidžiai stebi bet kokius įvykius, kurie galėtų kelti grėsmę jūrų stabilumui ir pasaulinei energijos prekybai. Savo ruožtu Europa baiminasi naujo regioninio gaisro, kuris galėtų dar labiau destabilizuoti tarptautinę aplinką, kurią jau ir taip susilpnino karas Ukrainoje, įtampa Raudonojoje jūroje ir auganti Kinijos ir Amerikos konkurencija.
Tokioje nepastovoje strateginėje situacijoje diplomatinis bendravimas tampa esminiu krizių valdymo įrankiu. Vienu metu pabrėždamas išpuolio rimtumą ir atsisakydamas eskaluoti situaciją, Abu Dabis, regis, bando išlaikyti subtilią pusiausvyrą tarp atgrasymo ir tarptautinės atsakomybės. Tikslas – pasiųsti aiškų signalą Teheranui, kartu nuraminant Vakarų partnerius ir pasaulio rinkas, kad JAE neketina stumti regiono į atvirą karą.
Nepaisant to, dėl karinių incidentų daugėjimo, geopolitinės konkurencijos stiprėjimo ir regioninių tarpininkavimo mechanizmų silpnėjimo padėtis tampa vis nestabilesnė. Artimieji Rytai šiuo metu įžengia į strateginio pertvarkymo etapą, kai keičiasi aljansai, vystosi kariniai pajėgumai, o raudonos linijos tampa vis labiau neryškios.
Šiame kontekste JAE pareiškimas atrodo ne tiek kaip paprasta diplomatinė žinia, kiek kaip vis trapesnės regioninės pusiausvyros simptomas. Jei dabartinė įtampa nebus greitai suvaldyta tarptautinės diplomatijos priemonėmis, platesnės konfrontacijos tarp Irano ir jo Persijos įlankos kaimynų rizika gali tapti realybe, turinčia reikšmingų pasekmių pasauliniam energetiniam saugumui ir tarptautinės sistemos stabilumui.
