Jie naudoja specialius organus
Giliavandenės žuvys paprastai turi labai dideles akis su labai išsivysčiusiais lęšiais ir vyzdžiais.
Jau įrodyta, kad žuvys mato spalvas ir netgi skiria daug platesnį spalvų spektrą nei žmonės. Šiems gyvūnams reikia matyti iš arti labiau nei iš tolo. Jūros vanduo beveik visada drumstas, jame yra planktono ir kitų dalelių, kurios riboja matymo lauką. Norėdamos matyti dideliais atstumais, žuvys naudoja specialius organus, vadinamus šoninėmis linijomis arba slėgio receptoriais. Išsidėsčiusios išilgai jų kūno, jos fiksuoja bangų vibracijas, kurias sukelia kitų žuvų judėjimas.
Naudodama šį natūralų radarą, žuvis gali atpažinti plėšrūną / arba savo grobį / ir netgi įvertinti jo sveikatos būklę: plaukdama sužeista žuvis sukelia bangas, kurių slėgis skiriasi nuo sveikos žuvies sukeliamų.
Giliavandenės žuvys paprastai turi labai dideles akis su labai išsivysčiusiais lęšiukais ir vyzdžiais. Tokiu būdu jos skiria net silpniausius šviesos blyksnius. Šios žuvys tikriausiai yra jautrios melsvai žalioms spektro linijoms, t. y. bangos ilgiams, kurie prasiskverbia į giliausias vandenyno dalis. Piršlybų laikotarpiu kai kurių giliavandenių žuvų galvose užsidega organai, vadinami fotoforais. Tikslas aiškus: atpažinti vieniems kitus kaip tos pačios rūšies patiną ir patelę. Jūros gelmės pilnos tokių šviesų, tarsi naktį jos būtų jonvabaliai. Kitos giliavandenės žuvys naudoja šviesą savo aukoms pritraukti. Neseniai fotoforai buvo rasti net ryklio burnoje, kurie greičiausiai atlieka masalo vaidmenį priviliojant grobį.
Ar rykliai mato? Mokslininkai tvirtai paneigė įsitikinimą, kad rykliai yra akli. Tiesą sakant, visi žuvų regėjimo tyrimai buvo atlikti laboratorijose su gėlavandenėmis rūšimis. Neįmanoma sudaryti tinkamų sąlygų tirti dideles jūrines žuvis. Todėl ryklys ilgą laiką saugos savo akių paslaptį kažkur giliai jūros bedugnėse.
Žieminė žvejyba
Žiemos gyvenimas vandens telkiniuose nenurimsta, bet, žinoma, nebūna toks audringas. Vis dėlto žiemojimas žuvų pasauliui yra sunkus metų laikas. Maitinimasis beveik nutrūksta, medžiagų apykaita gerokai sumažėja, o apskritai žuvų aktyvumas labai silpnas. Būtina prisitaikyti prie žemos vandens temperatūros. Staigiai atvėsus, žuvims gali ištikti ir šokas. Žinoma, jei vandens temperatūra pradeda kilti, žuvys tampa aktyvesnės.
Ir vis dėlto maisto trūkumą daug lengviau toleruoti nei deguonies trūkumą /kartais net ir tai būna mirtina/. Iš principo normaliam žuvų gyvenimui būtinas gėlas, deguonimi prisotintas vanduo. Jautriausios šiuo atžvilgiu yra upinės ešerys, sykas ir ešerys. Todėl žiemą didžiausias žuvų priešas yra nešvarios nuotekos.
Susiformavus ledui ir vandenyje nusistovėjus daugiau ar mažiau vienodam temperatūros režimui, pradeda migruoti nemažai žuvų rūšių. Karosai kyla į viršų ir gyvena aktyvų gyvenimo būdą tiesiai po ledu. Upių ešeriai gyvena aplink šaltinius. Apskritai žuvų elgesys, išsivystęs kovoje už gyvybę kiekvienu jų gyvenimo momentu, atitinka konkrečias ekologines sąlygas. Paprastai žiemą žuvys vengia slenksčių / reikia jėgų, ir jas reikia taupyti /. Kai praeina šaltasis metų laikas, tada viskas, kas gyva, yra nešama jų link. Kalbant apie žiemos žvejybą, žinoma, neturima omenyje dienų su stipriomis sausomis šalnomis, stingdančiu vėju, pusnimis. Pasivaikščiojimas ramioje ir baltoje gamtoje – tai susidūrimas su pasakų pasauliu. O sėkmė žvejyboje dar labiau padidina pasitikėjimą savimi.
Iliustracinė Beno Phillipso nuotrauka: https://www.pexels.com/photo/clown-fish-on-white-corals-4781926/
