Kaip ir kodėl buvo parašytas Antrasis laiškas korintiečiams

Prof. A. Lopuchino

Laiško rašymo proga ir tikslas

Korinto bažnyčioje, kaip žinoma iš Pirmojo laiško korintiečiams (1 Kor 1, 10 ir t.), kilo įvairių neramumų ir neramumų. Norėdamas juos sustabdyti, apaštalas Paulius iš Efezo parašė Pirmąjį laišką korintiečiams. Šis laiškas, kaip apaštalas sužinojo iš Tito, kurį siuntė į Korintą, turėjo teigiamą poveikį korintiečiams (2 Kor 7, 5 ir t.). Apaštalo Pauliaus sprendimas dėl krikščionio, įklimpusio į kraujomaišą, buvo įvykdytas, ir šis nusidėjėlis atgailavo dėl savo poelgio. Nepaisant to, tas pats pasiuntinys pranešė Pauliui, kad jo priešininkai – vadinamieji judaizuojantys krikščionys – ne tinginiavo, o bandė pakenkti jo autoritetui tarp Korinto krikščionių. Jie teigė, kad apaštalas Paulius buvo silpnos dvasios, nestabilus savo sprendimuose, todėl juo negalima pasikliauti. Turėdamas omenyje šiuos išpuolius, apaštalas parašė Antrąjį laišką korintiečiams.

Pats apaštalas apie Laiško tikslą kalba 13 skyriuje (10 eil.). Juo jis nori Korinto bažnyčią atvesti į tokią būseną, kad asmeniniame susitikime su korintiečiais jam nereikėtų demonstruoti viso savo apaštališkojo autoriteto griežtumo. Tuo tikslu jis pirmiausia siekia atkurti savo autoritetą korintiečių akyse – tai pagrindinis tikslas, kurį jis turi rašydamas Laišką. Visa kita tėra priemonė jam pasiekti.

Laiško turinys

Antrasis laiškas korintiečiams, be sveikinimo ir įžangos, susideda iš trijų dalių. Pirmojoje dalyje – pirmuosiuose septyniuose skyriuose – aprašomas Pauliaus apaštališkosios veiklos pobūdis, ypatingą dėmesį skiriant jo meilei korintiečiams ir Naujojo Testamento tarnystės didybei. Antrojoje dalyje – 8 ir 9 skyriuose – apaštalas kalba apie paramos rinkimą vargšams krikščionims. Trečiojoje dalyje – 10–13 skyriuose – apaštalas ginčijasi su savo oponentais, atmesdamas jam pateiktus kaltinimus. Čia jis taip pat išdėsto savo reikalavimus korintiečiams.

Laiško rašymo vieta ir laikas

Kaip matyti iš paties laiško (2 Kor 2, 13; 2 Kor 7, 5; 2 Kor 8, 1; 2 Kor 9, 2; plg. Apd 20, 1), jo rašymo metu apaštalas buvo Makedonijoje, kur Titas jį rado grįžtantį iš Korinto. Laiškas, greičiausiai, buvo parašytas tais pačiais 57 metais, kai buvo parašytas Pirmasis laiškas korintiečiams (plg. Apd 18, 1).

Laiško autentiškumas ir vienovė

Nė vienas Biblijos kritikas rimtai neprieštaravo Antrojo laiško korintiečiams priskyrimui apaštalui Pauliui. Iš tiesų, atidžiai perskaitius šį laišką, nekils abejonių, kad jį parašė didysis pagonių apaštalas, Korinto bažnyčios įkūrėjas.

Tačiau kritika pateikia ypatingą prieštaravimą: teigiama, kad laiškas nėra vienas pilnas kūrinys, o susideda iš dviejų ar net trijų atskirų apaštalo Pauliaus laiškų, kurie vėliau buvo sujungti į vieną. Remiantis šia nuomone, po Pirmojo laiško korintiečiams apaštalas parašė antrą laišką, kurį sudarė paskutiniai keturi mūsų Antrojo laiško skyriai, o vėliau trečią – kurį sudarė pirmieji devyni skyriai.

Kuo grindžiama ši nuomonė? Teigiama, kad paskutiniai keturi skyriai nesuderinami su pirmaisiais devyniais ir yra atskiri. Kritikai daugiausia nurodo akivaizdų tono skirtumą. Pirmojoje dalyje apaštalo kalba rami, o jis pats yra pakilios ir džiaugsmingos dvasinės nuotaikos; antrojoje dalyje jis kalba karštai ir su dideliu susijaudinimu. Korintiečių būklė taip pat kitokia: pirmojoje dalyje apaštalas jais džiaugiasi, o antrojoje jų būklė jį neramina ir trikdo (plg. 2 Kor 7, 14 ir 12, 20).

Tačiau šių priežasčių nepakanka, kad būtų įrodytas skirtingas abiejų dalių parašymo laikas. Visų pirma, ir pirmojoje dalyje yra ne tik pagyrimų, bet ir papeikimų. Pavyzdžiui, 6 skyriuje (11–16 eil.) apaštalas atkreipia dėmesį į korintiečių meilės jam stoką ir kai kuriuos jų moralinio gyvenimo trūkumus. Be to, kai pirmojoje dalyje jis giria jų paklusnumą, jis turi omenyje būtent jų požiūrį į tą, kuris įpuolė į kraujomaišos nuodėmę (2 Kor 7, 11. 14).

Be to, jei antroje dalyje tonas kitoks, tai galima paaiškinti tuo, kad pirmojoje dalyje apaštalas kreipiasi į Korinto krikščionis kaip į savo dvasinius vaikus, o antrojoje daugiausia turi omenyje savo priešus – judaistus. Visiškai suprantama, kad antrojoje dalyje jis labiau susijaudina ir ironizuoja jų atžvilgiu.

Nereikėtų ignoruoti fakto, kad toks platus laiškas nebuvo parašytas visas iš karto. Gali būti, kad kai pirmoji dalis jau buvo parengta, apaštalas iš Korinto gavo naujos informacijos, kuri privertė jį pakeisti toną. Tai galima paaiškinti ir tuo, kad antrajame laiške jis atkakliai ragina rinkti išmaldą, o vėliau ginasi nuo įtarimų, kad jis ja naudojasi savo naudai.

Apaštalas apie tokius įtarimus tikriausiai sužinojo jau parašęs pirmuosius devynis skyrius, kuriuose, be kita ko, kalbama apie išmaldos rinkimą. Jis nenorėjo šios dalies perdirbti, juolab kad pagalba buvo labai reikalinga vargšams krikščionims. Galbūt jis pagalvojo: „Geriau man būti įtarinėjamam, nei vargšams likti be išmaldos, kuria jie ir taip pasikliauja!“

Galiausiai, pirmojoje dalyje yra užuomina apie tokius įtarimus apaštalo atžvilgiu (žr. 2 Kor 8, 16–22).

Laiško charakteris

Antrasis laiškas korintiečiams, po Laiško filipiečiams, yra ypač svarbus norint suprasti apaštalo Pauliaus asmenybę. Čia matome gilų apaštalo nuolankumą, romumą ir neįprastą atlaidumą savo dvasiniams vaikams, o kartu – didelį savo apaštališkojo orumo suvokimą, kurį jis visa savo energija gina nuo savo priešų, šiuo atveju – judaizuojančių krikščionių.

Pateikimo prasme žinutė taip pat išsiskiria savo nuopelnais – visų pirma, išraiškos galia, ryškia ironija ir apskritai kalbos figūrų grožiu.

Šaltinis rusų kalba: Šventasis Raštas arba visų Šv. Raštų komentarai. Senojo ir Naujojo Testamentų raštai: 7 leidiniai / Red. prof. A. P. Lopuchina. – 4-asis leidimas. – Maskva: Daru, 2009. / 7 tomas