Laiškas galatams – adresatai ir pagrindinės temos

Prof. A. Lopuchino

Kol kas nėra iki galo nustatyta, kur reikėtų ieškoti šio laiško skaitytojų – Galatijos bažnyčių krikščionių. Pagal seniai nusistovėjusią nuomonę, Galatija, kuriai apaštalas Paulius adresuoja savo laišką, yra šalis centrinėje Mažosios Azijos dalyje, kuri savo pavadinimą gavo nuo ten įsikūrusių galų (keltų) genčių (apie 277 m. pr. Kr.), kurių pagrindiniai miestai buvo Ankyra ir Pesinas. Šios nuomonės šalininkai mano, kad Paulius pirmą kartą aplankė šią šalį kelionės, minimos Apd 16, 6, metu ir tada ten skelbė Evangeliją. Vėliau jis vėl aplankė Galatiją (Apd 18, 23; plg. Gal 4, 13).

Kiti mokslininkai mano, kad Galatija turėtume suprasti ne tik galatų gyvenamą šalį, bet ir visą Romos Galatijos provinciją, kuriai, be pačios Galatijos, priklausė Frygija, Pisidija ir Likaonija, t. y. žemės, kurias apaštalas Paulius ir Barnabas aplankė savo pirmosios apaštališkosios kelionės metu (Apd 13, 14), įskaitant Antiochiją (Pizidijoje), Ikonijų, Listros ir Derbės miestus. Remiantis šia prielaida, pirmoji apaštalo viešnagė Galatijoje sutampa su kelione, aprašyta Apaštalų darbų 13 ir 14, o antroji – su kelione, aprašyta Apaštalų darbų 16, 6. Iš šių dviejų prielaidų teisingesne laikome pirmąją, t. y. kad apaštalas Paulius Galatija suprato būtent galatų šalį arba šiaurinę Romos Galatijos provincijos dalį. Tam turime šiuos argumentus. Remiantis Gal 4, 13 ir t. t. Paulius įkūrė bažnyčias Galatijoje, nes buvo ten sulaikytas dėl ligos. Tačiau Apaštalų darbų 13 ir 14 skyriuose nėra jokių užuominų apie tokią ligą. Priešingai, šių skyrių aprašymas rodo, kad apaštalas Paulius buvo itin aktyvus ir greitai keliaudavo iš vienos vietos į kitą. Daug labiau tikėtina, kad liga, kuri ištiko Paulių Galatijoje, turima omenyje Apaštalų darbų 16:6 ir tolesniuose skyriuose, kur sakoma, kad „Dvasia“ sutrukdė Pauliui vykti į Aziją, t. y. į Mažosios Azijos pakrantę, todėl apaštalas liko skelbti Evangeliją Mažosios Azijos gilumoje (Frygijoje ir Galatijoje). Jei taigi apaštalas pirmiausia atvyko pas „galatiečius“, akivaizdu, kad „galatiečiais“ turėtume suprasti ne Apaštalų darbų 13 ir 14 skyriuose minimas krikščionių bendruomenes, o tas, kurios egzistavo Galatijoje siaurąja šio žodžio prasme.

Apaštalo Pauliaus laikais galatai jau buvo – bent jau miestuose – veikiami graikų kultūros ir savo keltų kalbą buvo pakeitę graikų kalba. Tačiau jų charakteris – gyvas, imlus ir nepastovus – išliko. Be to, jie buvo prietaringi, arogantiški ir linkę į tarpusavio nesantaiką, bet kartu svetingi ir nuoširdūs. Tarp jų gyveno žydai, kurie daugelį galatų patraukė prie Mozės įstatymo.

Taigi, apaštalas Paulius įkūrė bažnyčią Galatijoje savo antrosios apaštališkosios kelionės metu, prieš tai (pirmosios kelionės metu) įkūręs bažnyčias Pisidijoje ir Likaonijoje. Savo pamokslavimą Galatijoje jis pradėjo nepalankiomis aplinkybėmis – sirgo, tačiau nepaisant to, jo darbas buvo sėkmingas, ir galatai priėmė jį kaip Dievo angelą, kaip ir patį Kristų (Gal 4, 14–15). Naujas gyvenimas pasireiškė įvairiomis dvasinėmis dovanomis tarp galatų. Trečiosios apaštališkosios kelionės metu apaštalas vėl aplankė Galatiją, tačiau jis jau buvo pastebėjęs tarp galatų polinkį į ten išplitusį judaizmą ir dėl to juos pasmerkė (Apd 18, 22–23; Gal 1, 9). Galatijos bažnyčią neabejotinai daugiausia sudarė Pauliaus atversti pagonys (Gal 4, 9), tačiau tarp jų buvo ir žydų bei prozelitų.

Apaštalui Pauliui išvykus iš Galatijos, į Galatijos bažnyčias infiltravosi judaizmą pavertę krikščionys, apaštalo priešininkai. Paulius prieš juos pasisakė itin griežtai: vadino juos Bažnyčios drumstėjais ir Kristaus Evangelijos iškreipėjais (Gal 1, 7; Gal 5, 10) ir priekaištavo dėl oportunizmo, veidmainystės ir tuštybės (Gal 6, 12 ir t. t.).

Šie judaizmo mokytojai galatams pamokslavo, kad nors ir yra krikščionys, jie privalo laikytis Mozės įstatymo. Jie tvirtino, kad būtent per juos galatai gali pažinti „tikrąją“ Evangeliją (Gal 1, 6), nes Pauliaus skelbtas mokymas buvo nepilnas (Gal 3, 3). Pasak jų, Paulius nepasakė svarbiausio dalyko – kad tik įvykdę įstatymą ir per apipjaustymą pagonys gali tapti Abraomo palikuonimis ir dieviškųjų pažadų bei amžinojo gyvenimo paveldėtojais (Gal 3, 6 ir t. t.). Tuo pačiu metu jie nereikalavo laikytis viso įstatymo, o tik pagrindinių jo nuostatų – apipjaustymo ir švenčių kalendoriaus (Gal 5, 2; Gal 4, 10). Kartu su šios „naujosios evangelijos“ gyrimu judaizmo forma, buvo stengiamasi diskredituoti apaštalą Paulių galatų akyse. Jie atkreipė dėmesį, kad Paulius nebuvo tiesioginis Viešpaties Jėzaus Kristaus mokinys, o už jų stovėjo apaštalai, asmeniškai pašaukti Kristaus – Bažnyčios „štulai“ (Gal 2, 2; Gal 6, 9). Visa, kas gera Pauliaus mokyme, anot jų, buvo pasiskolinta iš jų, o visa kita – žmonių išradimo vaisius (Gal 1, 12). Jo apaštalystė, anot jų, buvo antraeilė ir gauta tarpininkaujant pirmiesiems apaštalams (Gal 1, 1), ką jis pats neva pripažino, kai Jeruzalėje jam buvo pateiktas jo mokymas patvirtinti (Gal 2, 2). Jis taip pat buvo kaltinamas klaidindamas klausytojus savo oratoriniais įgūdžiais (Gal 1, 10), siekdamas populiarumo ir netgi kartais pats skelbdamas apipjaustymo būtinybę, kai jam tai buvo patogu (Gal 5, 11).

Tokiais argumentais Pauliaus oponentams pavyko paveikti Galatijos krikščionis. Kai Paulius rašė Laišką galatams, jie jau buvo pasirengę stoti į legalistinio judaizmo pusę (Gal 1, 6), priimti apipjaustymą (Gal 5, 2 ir t.) ir net švęsti žydų šventes (Gal 4, 10). Trumpai tariant, tarp galatų įvyko nepaprasta metamorfozė, ir Paulių tai giliai sujaudino (Gal 3, 1; Gal 5, 7).

Pauliaus evangelijos situacija buvo itin kritinė. Buvo sprendžiamas klausimas, ar jauna krikščionių religija turėtų prisirišti prie mirštančių išorinio judaizmo formų, ar tęsti savo erelio skrydį virš pasaulio, pasitelkdama joje slypinčią naujos dvasios galią. Galatija tapo kovos arena, nuo kurios baigties priklausė viso pasaulio likimas.

Tai, kas vėliau įvyko Korinte ir Romoje, buvo tik šios didžiosios kovos pabaiga, tik jos aidas. Laiške romiečiams nebejaučiama ta pati kovinė dvasia, kuri karaliauja Laiške galatams: ten girdimas ramus žmogaus, pasiekusio pergalę prieš judaistus, balsas. O Laiške galatams apaštalas Paulius pasirodo su visa kovotojo už savo idėją aistra.

Todėl apaštalo, rašančio Laišką galatams, tikslas buvo: pirma, apginti ir atkurti savo apaštališkąją valdžią; ir antra, įtvirtinti galatų protuose mintį, kad Mozės įstatymas ir apipjaustymas nebuvo būtini pagoniui, priėmusiam krikščionybę, ir kad net ir be jų jis tapo visų Abraomui duotų pažadų paveldėtoju.

Rašymo laikas ir vieta

Trečiąją apaštališkąją kelionę, kurios metu apaštalas Paulius taip pat aplankė Galatiją (Apd 18, 23), jis užbaigė ilgu viešnagiu Efeze (nuo 54 iki 56 m. po Kr.). Kaip matyti iš Laiško galatams, jis negalėjo būti parašytas praėjus daug laiko po išvykimo iš Galatijos. Apaštalas nustemba (Gal 1, 6), kad galatai „taip greitai“ perėjo į jo priešininkų pusę – akivaizdu, kad atsiskyrimas nuo jų įvyko neseniai. Todėl galima manyti, kad Laiškas galatams buvo parašytas netrukus po jo atvykimo į Efezą – būtent 54 metų pabaigoje arba 55 metų pradžioje.

Laiško turinio suskirstymas

Visas Laiškas Galatams savo turiniu yra idėjos, kad pagonims, įtikėjusiems Kristų, Mozės įstatymo vykdymas visai nebūtinas, išskleidimas. Šiuo atžvilgiu jis panašus į Laišką Romiečiams, tik ten kalbama apie įstatymo apskritai netinkamumą kaip žmogaus pateisinimo priemonės, o čia – apie jo nenaudingumą krikščioniui.

Laiško turinį galima suskirstyti į tris pagrindines dalis:

• Apologetika (1–2 skyriai), kur apaštalas paneigia judaistų kaltinimus ir atkuria savo apaštališkąją valdžią;

• Dogminis-poleminis (nuo Gal 3 iki Gal 5, 13), kuriame jis įrodo, kad krikščionys neprivalo laikytis Mozės įstatymo, kad taptų Abraomo pažadų paveldėtojais;

• Moralinis, kuriame pateikiamos tinkamo krikščioniško gyvenimo instrukcijos.

Interpretuojant patį laišką, kiekviena dalis yra išsamiai nagrinėjama.

Laiško autentiškumas

Ištraukų iš Laiško galatams aptinkama ankstyviausiuose krikščioniškuose raštuose – apaštalų raštuose, nors ir ne kaip tikslios citatos, o kaip jo idėjų perpasakojimas ar pakartojimas. Laikui bėgant, šie skoliniai tampa aiškesni. Muratorio kanone ir Pešitoje laiškas jau įtrauktas kaip apaštalo Pauliaus raštas. Tačiau nuo XIX a. vidurio kai kurie vadinamosios Bauro mokyklos atstovai pradėjo atmesti jo autentiškumą. 1888 m. profesorius Steckas paskelbė darbą apie Laišką galatams, kuriame bandė įrodyti, kad jis savo turinį pasiskolino iš Laiškų korintiečiams ir romiečiams ir kad jis atsirado vėliau – II a. pradžioje, paaštrėjusios kovos su judaistais metu. Tai, kad nedaug mokslininkų pritaria šiai tezei, rodo jos argumentų silpnumą. Pagrindinis Stecko teiginys – kad polemika prieš judaistus liudija apie vėlesnę kilmę – yra nepagrįstas. Priešingai, toks prieštaravimas yra visiškai suprantamas būtent I amžiuje, kai kūrėsi pirmosios pagonių krikščionių bendruomenės. II amžiuje tokį konfliktą būtų sunku paaiškinti, nes tuo metu požiūrio į įstatymą klausimas jau buvo išspręstas apaštalo Pauliaus mokymų dvasia. Laiško galatams ir laiškų korintiečiams bei romiečiams panašumas taip pat yra gana natūralus, jei jie buvo parašyti maždaug tuo pačiu metu. Likę prieštaravimai dėl jo autentiškumo iš esmės yra subjektyvūs sunkumai interpretuojant kai kurias sudėtingesnes teksto ištraukas, o ne rimti moksliniai argumentai.

Tarp patristinių Laiško galatams interpretacijų yra šv. Efremo Siro, šv. Augustino, palaimintojo Jeronimo, šv. Jono Chrizostomo, palaimintojo Teodoreto ir Blazio aiškinimai. Teofilaktas.

Šaltinis rusų kalba: Šventasis Raštas arba visų Šv. Raštų komentarai. Senojo ir Naujojo Testamentų raštai: 7 leidiniai / Red. prof. A. P. Lopuchina. – 4-asis leidimas. – Maskva: Daru, 2009. / 7 tomas