Retai kada susimąstome, ką tai reiškia socialiniu ir ekonominiuAtrodo, kad mes savaime suprantamu dalyku laikome turtingo termino, apimančio daug daugiau, nei esame įpratę suprasti, reikšmę. Kad suprastume, ką turiu omenyje, turime dar kartą prisiminti, kad niekas neegzistuoja vakuume, o kitaip karalystės or sferos yra nuolat susiję ir daro įtaką vienas kitam. Visuomenė, ekonomika, aplinka ir politika yra tik keturi tokie dalykai sferos/sferos, kurie yra mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Nors ir kokie atskiri dariniai jie gali būti, jie yra nuolatiniame tarpusavio ryšyje. Šis ryšys keičia ir iš naujo apibrėžia kiekvieną iš jų. Pavyzdžiui, politika linkusi keisti visuomenę ir ekonomiką ekspansinės fiskalinės politikos atveju (pvz., vyriausybė sumažina savo piliečių mokesčius, kad jie daugiau išleistų ir taip paskatintų ekonomikos augimą); ekonomika keičia gamtinę aplinką (pvz., gamykla teršia netoliese esantį mišką, o tai lemia biologinės įvairovės nykimą). Šie santykiai taip pat kartais apsunkina ribos nubrėžimą, kur baigiasi viena sritis ir prasideda kita, tačiau tai neturėtų būti problema, nes žinome, kad jie nėra aiškūs. Be to, visi šie santykiai yra subtilūs ir sudėtingi, tačiau tas tarp... visuomenė ir ekonomika yra tas, kurį labiausiai verta išpakuoti atsižvelgiant į šios dalies temą Serijos – visuomenė, darbas ir darbas.
Geriausios socialiniu ir ekonominiu reikėtų suprasti kaip socialinio (visuomenės, žmonių) ir ekonominio (ekonomikos) tarpusavio ryšys apskritaiJei suprantame ekonomika as prekių ir paslaugų paskirstymo organizavimas / valdymas (iš graikų kalbos oikonomos – namų ūkio valdymas), tuomet galėtume drąsiai teigti, kad tai visuomenės (žmonių, namų ūkių) produktas. Paprasčiau tariant, visuomenė (žmonės) anksčiau turėjo kažkaip tvarkyti savo namų ūkius (todėl ir kilo graikiškas terminas). Laikui bėgant ir atsirandant modernesnėms socialinėms bei politinėms struktūroms, šis terminas taip pat vystėsi ir ėmė reikšti kažką kita kitame lygmenyje. (prekių ir paslaugų platinimo organizavimas platesniu lygmeniu…)... Tada lieka du pagrindiniai aspektai – (1) visuomenė yra ekonomikos egzistavimo prielaida, būtinas pagrindas; ir (2) ekonomika kaip tokia atsirado tam, kad tarnautų visuomenei. Šiais laikais viskas neatrodo taip paprasta.
Ekonomika bei visuomenė tapo abipusiai priklausomi – pačiam ekonomikos egzistavimui nuolat reikalingas visuomenės indėlis, pavyzdžiui, darbo jėgos pavidalu; tačiau pačiam visuomenės (žmonių) egzistavimui ekonomika tapo vis svarbesniu gyvenimo aspektu – juk būtent ekonomika (apibrėžimas pateiktas aukščiau) aprūpina visuomenę visomis jai reikalingomis prekėmis ir paslaugomis (ir daugeliu tokių, kurių jai nereikia, bet kurios vis tiek yra perkamos ir naudojamos). Kad geriau iliustruočiau, ką čia turiu omenyje, ekonomika buvo integruotas visuomeniniuose santykiuose.[1] Ekonomika buvo šių santykių dalis, vykdydama tam tikrus dalykus, būtinus pačiam visuomenės egzistavimui. Tačiau atsiradus laisvosios rinkos ekonomikai ir savireguliacijos mechanizmams, ekonomika pradėjo atsiriboti nuo visuomeninių santykių ir visuomenės apskritai, taip pavergdama visuomenę. Kitaip tariant, įvyko transformacija, kuri reiškė perėjimą nuo ekonomika, tarnaujanti visuomenei į visuomenė, aptarnaujanti ekonomikąTai, žinoma, atsitiko institucionalizuojant nuolatinio plėtimosi logikaKuo labiau vystėsi ekonomika, tuo labiau ji turėjo augti, kad galėtų toliau egzistuoti. Kuo labiau jai reikėjo augti, tuo daugiau būdų ji rado tai padaryti (rasti anksčiau neištirtų ir nenaudojamų būstų), o darbas kaip visuomenės indėlis buvo svarbiausias iš jų.
Dabar grįžkime prie visuomenės vaidmens dabartinėje ekonominėje sistemoje. Žinome, kad samdomasis darbas (pagrindinis ekonomikos palaikymo veiksnys) yra simbiotinio visuomenės ir ekonomikos ryšio pavyzdys, kuris, ko gero, yra naudingas abiem sritims. Paaiškinimui, žmogaus indėlis į ekonomiką materializuojasi kaip ekonomikos augimas ir grįžta į visuomenę darbo užmokesčio, pinigų, kurie yra kompensacija už žmogaus sukurtą vertę, forma. Šis atlygis grįžta į ekonominę sritį, kai žmogus jį išleidžia prekei ar paslaugai įsigyti; ir taip toliau, ir taip toliau. Tai iš esmės yra pinigų kūrimo procesas – darbas sukuria vertę, ši vertė parduodama už didesnę kainą nei kainuoja, žmogus perka ir naudoja jo produktą, ir vėl iš naujo. Formaliai ir oficialiai šis darbas yra pripažinta ekonomikos dalis, jai naudinga, bet ir būtina jos egzistavimui. Ekonomika mielai už jį atsiskaito, nes ji kuria pinigus – prisiminkite... jei tai uždirba pinigus, įskaičiuokite tai logika.
Vis dėlto matome, kad daugelis kitų visuomeninių santykių yra labai svarbūs ekonomikos išlaikymui, tačiau ekonomika jų neatsižvelgia. socialiniu ir ekonominiu sudaro daug daugiau nei samdomas darbas. Gilesnė analizė rodo, kad tai sukuria nelygius santykius, įrodančius ekonomikos atskyrimą nuo visuomenės. Nors visuomenė daro viską, kas įmanoma, kad ekonomika išliktų, nes ekonomikos išlaikymas yra visuomenės išlaikymo sąlyga, ekonomika, regis, eksternalizuoja tam tikrus visuomeninius procesus, nepaisant to, kad jie yra būtini ekonomikos išlikimui. Visuomenės procesas, kuris padeda išlaikyti ir ekonomiką, ir visuomenę, bet ekonomika neatsižvelgia į jį, vadinamas socialinė reprodukcija.
Socialinė reprodukcija ar šis visuomenės vidinių procesų aspektas padeda visuomenei daugintis ir tokiu būdu prisideda prie ekonomikos reprodukcijos? Kažkaip socialinės reprodukcijos procesai išlieka paslėptas nuo ekonomikos, nes jie retai patenka į pinigų uždirbimo logikaPavyzdžiui, samdomam darbuotojui svarbu turėti šiltą maistą ir gerą vietą pailsėti, kad kitą dieną galėtų tęsti vertės kūrimo procesą. Kasdienė veikla, tokia kaip pagrindiniai darbai – valymas, maisto gaminimas, šiukšlių išmetimas, prisideda prie bendros žmogaus gerovės. Tačiau ši bendra žmogaus gerovė yra jo gerovė namuose, perkant maisto produktus, gaminant maistą, dirbant ir būnant samdomu darbuotoju. Jis negalėtų būti samdomu darbuotoju, nebūdamas tuo, kuo yra kitu metu. Todėl maisto gaminimas, šilto maisto valgymas, poilsis šiltoje vietoje – visa tai prisideda prie to, kad žmogus visada jaustųsi gerai, įskaitant ir darbą. Jei darbininkas nebūtų taip gerai pailsėjęs ir sotus, jis nebūtų toks produktyvus, taigi, taip gerai prisidėtų prie ekonomikos vystymosi ir augimo.
Vis dėlto socialinio veiksnio, darbininko, reprodukcija, kuri vyksta namuose, o ne darbe, atrodo esanti išorinis ekonominio proceso aspektas – procesas, kurį ekonomika tiesiog ignoruoja. Socialinė reprodukcija yra geriausias pavyzdys, kaip kai kurie visuomeniniai procesai, kuriems vienaip ar kitaip reikalingas darbas, lieka paslėpti nuo ekonomikos ir yra jai išoriniai, nepaisant to, kad yra būtini jos išlaikymui. Kaip ir kodėl socialinės reprodukcijos praktikos lieka paslėptos nuo ekonomikos srities, yra klausimas, kurį aptarsiu kitame straipsnyje.
[1] Karlas Polanyi, Didžioji transformacija: mūsų laikų politinės ir ekonominės ištakos. 1944.
