Asghar Ali inžinieriaus analizė skelbia: Turime peržengti visus tokius elementus ir, kaip ir pats Koranas, sukurti universalesnį požiūrį, formuluodami šariato įstatymus savo laikui. Nors šariato šaltiniai negali keistis, šariato įstatymai turi keistis remiantis įtvirtintais ijtihad ir ijma principais, kad jie atitiktų musulmonų poreikius šiandien.
„JIHAD“ su savo klaidinga reikšme tapo liūdnai pagarsėjusiu žodžiu Vakaruose po rugsėjo 9 d. Teroras dabar turi didžiulę dalį musulmoniško pasaulio, įskaitant Pakistaną, Afganistaną ir Iraką. Kartais atrodo, kad smurtas ten yra nekontroliuojamas, nes teroristų taikiniais yra patys musulmonai.
Ulema ne kartą pasmerkė savižudžių sprogdinimus ir terorizmą kaip neislamiškus. Buvo surengtos kelios ulemos iš įvairių islamo pasaulio šalių konsultacijos ir konferencijos, siekiant aiškiai parodyti, kad smurtui islame nėra vietos. Praėjusį mėnesį garsios ulemos iš kelių islamo šalių nuo Senegalo iki Indonezijos susirinko Mardine (Turkija) ir vienbalsiai atmetė viduramžių fatvą, žinomą kaip Mardin fatva, kurią išleido Ibn Taymiyyah, sakydami, kad jai nėra vietos šiuolaikiniame globalizuotame pasaulyje, kuriame gerbiamas tikėjimas ir pilietinės teisės.
Mardino fatvą citavo Osama bin Ladenas, norėdamas pateisinti savo teroristinius išpuolius. Po to balandžio 12 d. aukščiausias religinis Saudo Arabijos organas pasmerkė terorizmą. Ši institucija paskelbė fatvą, smerkiančią visus teroro aktus ir netgi pripažino nusikaltimu jo finansavimą. Tie, kurie finansuoja tokias veikas, taip pat yra nusikaltimo dalis. Taigi teroristai negali rasti islame jokio pateisinimo savo veiksmams. Pati jų paramos bazė buvo išmušta. Tačiau vargu ar galima tikėtis didelio tokio fatvos poveikio teroristams, nors jie tikrai padėtų atpratinti musulmonus nuo teroristų, kurie tokius išpuolius pateisina savo religija. Tai nėra mažas pasiekimas.
Dabar mūsų dėmesys turi būti nukreiptas nuo „džihado“ prie „idžtihado“, o tai reiškia, kad intelektualiai stengiamės suvokti problemas, su kuriomis susiduria islamo pasaulis, ir rasti jų sprendimus, atitinkančius pagrindinius Korane įtvirtintus principus ir vertybes. Ijtihadu vadina daugelis mokslininkų, įskaitant Allama Iqbal, dinamišką islamo ir islamo teisės dvasią.
Ijtihad buvo labai gyvas procesas ankstyvajame islame; Jo vartai buvo uždaryti, teigia daugelis mokslininkų, maždaug tuo metu, kai 1258 m. mongolų ordos užgrobė Bagdadą. Ironiška, bet praėjo pusė amžiaus, kai Ibn Taymiyyah, apibrėždamas savo paties Hanbali teisės mokyklą, paskelbė fatvą apie džihadą. Taigi idžtihado vartai buvo uždaryti, o agresyvaus džihado vartai atsivėrė.
Dabar, kai džihadą savo naujuoju įsikūnijimu, kaip terorizmą, smerkia visos iškiliausios islamo pasaulio ulemos, laikas pradėti idžtihado praktiką ir sukurti naują požiūrį, skirtą daugeliui teisinių ir socialinių problemų, šiandien veikiančių musulmonų visuomenes, išspręsti. Aklas mėgdžiojimas ir sąstingis tapo islamo teisės bėda. Kol mus supančiame pasaulyje vyksta pokyčiai, mes ir toliau mėgdžiojame iki 1258 m. buvusius teisininkus religinėje ir teisinėje srityje.
Mes negalime mąstyti naujai ir semtis įkvėpimo iš Korano. Mes ir toliau cituojame tik tam tikrus imamus ir viduramžių autoritetus, kurie mums tapo šventesni už Šventąjį Koraną. Siūlau keletą pagrindinių žingsnių kuriant naują požiūrį ir atveriant ijtihado vartus.
Pirma, bent keli ulemos ir musulmonų intelektualai (ir yra daug tokių, kurie mokėsi tradicinės islamo literatūros tafsir, hadith ir jurisprudencijos ir jaučia, kad reikia pokyčių) turi parodyti drąsą ir ateiti į priekį, kad sukurtų naują požiūrį, nepaisydamas galingų interesų, valdančių religinę instituciją.
Antra, turime peržengti visas esamas islamo teisės mokyklas ir sukurti vieningą teisę, taikomą visiems musulmonams. Tai taip pat suteiks daugiau prasmės šiaip tuščiaviduriui islamo vienybės šūkiui. Tai nereiškia, kad atmetame visas esamų teisės mokyklų nuostatas, bet kad iš visų jų pasirenkame tai, kas jose geriausia ir atitinka Korano principus bei vertybes.
Trečia, reikėtų sukurti naują ijma (konsensusą) klausimais, kurie būdingi mūsų amžiui ir laikui. Jei ulema galėjo tai padaryti per pirmuosius tris islamo šimtmečius, kodėl gi ne mes šiandien? Praeityje ulemos idžma apsiribojo jų pačių mokykla; Šiandien globalizuotame pasaulyje turės būti pasiektas daug platesnis visų islamo mąstymo mokyklų sutarimas. Šiuolaikinės informacinės ir komunikacijos technologijos tai labai palengvino.
Viduramžių islamo jurisprudencijoje jie naudojo qiyas (analoginį samprotavimą) ir ijma, ir abu yra intelektualūs instrumentai teisinėms problemoms spręsti. Kodėl šiandien negalime sukurti naujų analogijų pasauliniu mastu? Tai, kas šariato įstatyme perteikiama kaip dieviška, yra ne kas kita, kaip vietiniai, kultūriškai įterpti elementai ir praktika, ypač arabų ir persų kultūrų, kurios egzistavo prieš šimtmečius.
