Artėjant Kalėdų šventėms aršios diskusijos kyla dėl tam tikrų krikščioniškų tradicijų palaikymo viešojoje erdvėje. Pavyzdžiui, Ispanijoje pastaraisiais metais gana prieštaringai vertinamas gimimo scenų pastatymas savivaldybių pastatuose, kalėdiniai vaidinimai valstybinėse mokyklose ir Trijų karalių parado organizavimas.
Dabar Europos Sąjunga yra diskusijų centre, nes nutekintos „įtraukiančios komunikacijos gairės“, kurias remia už lygybę atsakinga Komisijos narė Helena Dilli, skirtos Europos valstybės tarnautojams vengti bendravimo kalbų, kurios galėtų įžeisti piliečių jausmus. arba, geriausiu atveju, priversti juos jaustis „pašaliečiais“ Europos Sąjungoje – daugeliu skirtingų aspektų, įskaitant religiją. Tuo tikslu jiems buvo rekomenduota posakį „Linksmų Kalėdų“ pakeisti žodžiais „linksmų švenčių“ ir vengti vartoti neabejotiną krikščionišką skonį – pavyzdžiui, Jonas ir Marija – iliustruojant tam tikras situacijas.
Nėra jokių abejonių, kad pliuralizmas ir religinė įvairovė yra esminiai demokratinių visuomenių elementai. Europos Sąjungai ši tikrovė nėra svetima, nes viename iš pagrindinių jos tekstų – Pagrindinių teisių chartijoje – teigiama, kad ji gerbs kultūrinę, religinę ir kalbinę įvairovę.
Svarbu pabrėžti, kad Sąjunga neįsipareigoja „skatinti“ įvairovės, o tik „gerbti“ esamą pliuralizmą. Pagarba reikalauja priimti savo socialinę tikrovę, susilaikant nuo bet kokio tiesioginio kišimosi į ją, kuria siekiama pakeisti jos socialinę tikrovę. konfigūracija. Ši išvada dar akivaizdesnė, kai kalbame apie religinę įvairovę. Bet koks viešas veiksmas šioje srityje reikštų kišimąsi į įsitikinimų „laisvąją rinką“, kad kai kurie piliečiai jaustųsi linkę laikytis mažumos tikėjimo dėl religinio pliuralizmo.
Toks požiūris prieštarautų sekuliarizmui arba religiniam neutralumui, kuris yra vienas iš pagrindinių daugumos Europos valstybių požiūrio į religiją principų. Paprasčiausia šio principo prasmė draudžia valstybei tapatintis su bet kokia religine konfesija, taip pat bet kokią nepagrįstą paramą vienam tikėjimui prieš kitą.
Europos Sąjunga nėra apibrėžusi savo pozicijos religijos klausimu. Vadinamojoje Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo tik teigiama, kad ji gerbia ir neapima valstybių narių santykių modelių šioje srityje. Tačiau kartu pripažįstamas religinių konfesijų indėlis formuojant Europa ir įsipareigoja su jais palaikyti atvirą ir skaidrų dialogą. Iš šio reglamento galima padaryti bent dvi išvadas. Viena vertus, kad Sąjunga nesitapatina su jokiu religiniu įsitikinimu, kita vertus, kad ji atsiriboja nuo laicistinių/sekuliarinių pozicijų, ty priešiškumo religijai.
Susiejant šias dvi dimensijas – įvairovę ir religinį neutralumą – nenuostabu, kad šios gairės buvo nedelsiant atšauktos. Religinė įvairovė atsiranda dėl taikaus Europos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintų asmenų, galinčių laisvai laikytis religinių įsitikinimų, pakeisti religiją arba visiškai atsiriboti nuo religinio reiškinio, naudojimosi religijos laisve. Todėl jis kyla spontaniškai iš visuomenės ir negali būti dirbtinai sukurtas vykdant viešąją politiką, nes taip būtų pažeistos pagrindinės piliečių teisės.
Todėl, kalbant apie religinę įvairovę, vienintelis Europos Sąjungos – ir valstybių narių – vaidmuo yra tinkamai ją valdyti. Tai, pirma, reiškia visų piliečių lygybės užtikrinimą naudojantis savo teisėmis ir laisvėmis, pašalinant diskriminacijos situacijas (dėl religijos). Antra, išspręsti bet kokias įtampas, kurios gali kilti tarp konkuruojančių socialinių grupių, ne remiant vieną iš jų kitų nenaudai, o sukuriant sąlygas, kad jos galėtų toleruoti ir gerbti viena kitą.
Trumpai tariant, tinkamas religinės įvairovės valdymas reikalauja ne padaryti krikščionybę nematoma, o užtikrinti, kad mažumos taip pat turėtų savo vietą viešojoje erdvėje, o tai puikiai dera su pagarba Europos visuomenę sudarančių tautų tradicijoms ir kultūrai.
