„Yra skaidrus ir geriamas vanduo, geltonas vanduo, juodas ir stovintis – sunkus vanduo, yra mineralinio vandens. Bet paukščiai tai žino geriausiai. Vandens gali būti tūkstančiai, bet jie išsirinks ir maudysis tam tikroje vietoje. Žiūrėjau, žiūriu valandų valandas – vištos nardo, dreba, geria... ir kiekvieną dieną toje pačioje vietoje paukščiai. Tai vandenys, kurie neišdžiūsta ir mažiau teka žemėje. Kaip šios nekaltos būtybės supranta, kas yra gerai? Mes dar nežinome žemės paslapčių. Jie nuo mūsų paslėpti – ką kalba vanduo, o kas gydo. Kiekvienas vanduo turi paslapčių, bet mes negalime jų rasti. Žmogaus akis turi septynias užuolaidas ir jos regėjimas yra ribotas. gyvūnas gali užuosti. “ – Anitos Cholakovos interviu su „The One Talking to the Water“ portale factno.com.
Tai labai trumpa ištrauka iš Marijos Bebelekovos knygos „Vanduo kalba“. Pagrindinis veikėjas jame – garsusis Zamfiras Mančevas – Bai Mančo iš Smoliano (Rodopo kalnai Bulgarijoje). Rodopo moters darbe jis yra Tas, kuris kalba vandeniu. Iki šiol jis yra pastatęs per 300 fontanų, nutiesęs dešimtis tiltų, vieną iš kurių prižiūrėjo 40 metų.
Maždaug prieš 5 metus Bai (dėdė) Mancho Smolyan pastatė „žemės-žemės fontaną“ * – sausiausią fontaną regione. Jis nutiesė šešis kilometrus vandens tiekimo tarp Raykovo ir Dunevo sausoje vietoje, kur nėra vandens žmonėms ar gyvūnams.
Vaikystėje ganė avis ir iš senų žmonių girdėjo, kad turkų laikais vanduo tekėjo tris dienas, bet paskui pasiklydo. Jis pradėjo svajoti, kai jam sukako 80 metų.
„Sapnavau, kad geriu vandenį iš krūvos ir eidama su batonais (žalvariniais strypais, susuktais stačiu kampu), vandens radau už 70 metrų. Dabar tas pats vanduo paimtas už 6.3 km“, – sako Bai Mancho. Jis pridūrė, kad fontaną pavadino „Zem-zem“, nes tokio švaraus vandens galima gauti tik prie Dievo kapo“. Ir švaru, nes netekėjo šimtmečius. Man tai pasirodė sapne. Nuėjau ir iškasiau“, – pridūrė meistras.
Skiltyje „Tradicijų saugotojas“ paprašėme jo duoti interviu, kad atskleistume kai kurias jo paslaptis.
Bai Mancho, kaip ir kada susidraugavote su vandeniu?
Nuo vaikystės. Visada vaikščiojau su molio maišu ant nugaros, tad kur tik rasdavau šaltinį, griebdavau, moliodavau. Iš medžių padariau snapelį – žmonėms ir gyvuliams gerti. Mane visada traukė vanduo. Reguliariai žaisdavau su vandeniu. Seni žmonės pasakojo, kaip rado vandens su batonais. O kai pradėjau žaisti – su gluosnio lazdelėmis, po truputį pagavau amatą. Vaikystė buvo pradžioje.
Kokių savybių reikia norint susidoroti su vandeniu, prakalbinti tave, jį atrasti?
Turi būti punktualus, sąžiningas, geras, atlikti visų darbus, nesididžiuoti, kad išmokai amato. Nėra nieko geriau už gerumą ir sąžiningumą. Neseniai buvau nuvežtas į Raykovą, į vidurinę mokyklą. Jie surinko vaikus papasakoti, kaip ėjau tiesiais takais ir kiek toli nuėjau. Buvo vaikų, kurie norėjo, kad parodyčiau, kaip tai daryti, kad ir jie galėtų nukentėti. Kai kurios turi biosroves. Jie gali išmokti šio amato. Tačiau tai turėtų būti ne tik biosrovės, bet ir padėti jums iš vidaus.
Kas yra "viduje"?
Pats kraujas, pats kūnas traukia prie vandens. Tai reta. Daugelis žmonių turi biosrovių, bet ne visur gali rasti vandens. Visas mano kūnas man padeda aptikti.
Kokias vandens rūšis atradote iki šiol?
Daug. Yra skaidrus ir geriamas vanduo, geltonas vanduo, juodas ir stovintis, sunkus vanduo. Yra mineralinio vandens. Yra gyvas ir negyvas vanduo. Mirusieji negali pabėgti, tiesiog pasislėpti. Kiekvienas, kuris moka matyti vandenį gatvėje, gali pasakyti, ar jis yra iš fontano, ar iš šaltinio, iš kur jis ateina. Vanduo yra žinomas dėl savo grynumo. Sunku rasti ir sugauti. Kasti labai svarbu, nes kasant galima pamesti „mamą“. Tau reikia meistro. Dabar berniukas iš Raykovo – Nikola Badevas, dirba Sofijoje, bet po dviejų savaičių ateina pas mane išmokyti amato. Esu senas ir malonu jį padovanoti tam, kas gali paimti. Jis taip pat jaunas vyras. Mokau jį batonus sutraukti, laikyti, ką daryti. Jis išmoks, nors ir ne visur ras, laimikį išmokti, šaltinį, kaip tekėti – vėl užteks.
Ar atpažįstate, kuris vanduo gali gydyti, kuris gali numalšinti troškulį?
Taip, aš juos atpažįstu. Turiu vandens Peshteros kaime, pakeliui į Turjaną. Žmonės verčia ją parduoti akių gydymui.
Ar yra toks, kuris gali pakenkti?
Yra. Kad nepakenktų, jis turi būti švarus ir švarus. Ypač vaikai ir pagyvenę žmonės – nuo vandens jie serga labiausiai. Jiems turi būti labai švaru.
Kai dirbi su ja, ar ji tau priešinasi ir kaip ją prisijaukini?
Jis man paklūsta. Vieną dieną dukra atsiuntė žentą man padėti. Kasu vandens. Išėjo gyvatė ir ji neleido jo prie vandens, nes jis gėrė brendį. Vanduo turi nuojautą, jis apsaugo jus, jei esate raštingas žmogus.
Ar tiesa, kad vanduo turi atmintį?
Tiesa, ir puikus prisiminimas. Praėjusiais metais Izraelyje nuėjau prie Dievo kapo. Nuėjau ir prie Jordano upės. Kai nuėjau prie upės, mašinos spragtelėjo, fotografavo. O kai vanduo pradėjo virti ir šniokščiant, jis buvo šaltas. Ir tai ateina iki pat mano veido. Jis mane atpažino! Ji turi ir nuojautą, ir atmintį. Pažiūrėkite, iš kur aš atvykau, taip toli keliavau lėktuvu, bet šis vanduo atpažino ir mane. Ten man liepė imti sraigtasparnį ir surasti Jordano upės „motinėlę“, bet sraigtasparniui nebuvo kur nusileisti. Jie manęs paklausė, ar galiu spręsti iš oro. Ir negali. Turiu būti ant žemės, pamatyti, kokie posūkiai, kaip teka, tai vyksta tik iš arti.
Jie jums pasiūlė iš oro sužinoti, iš kur tiksliai atėjo Jordano upė, ar ne?
Taip, bet tai yra kalnuose, karinėje zonoje, nėra kur nusileisti. Negalėjome nueiti, nes ketinome tik fotografuoti, bet nematome, kaip tai kyla iš žemės, kur tiksliai. Jie man pasakė, kad jis kyla iš trijų vietų.
Jūs sakote, kad vanduo yra vienas visame pasaulyje, ir kad ir kas atsitiktų viename jo gale, vanduo žino kitame žemės gale. Ar tai įmanoma?
Tai yra šventas darbas, Viešpaties darbas. Žemė kalba, medžiai gyvi. Ir jie kalba, yra kaip mes, žmonės.
Ar gali žmogus tikėti vandeniu, ar tai poreikis, be kurio nėra gyvybės, o tikėjimas yra kas kita – Dievu ar Alachu?
Jūs gerbiate vandenį ir jis gerbs jus. Kai teka, kalba, kai varva, kalba, bet negali visko suprasti. Kai orai pradeda prastėti, vanduo šniokščia. Ji tau viską pasakoja, bet mes negalime visko suprasti.
Kiek vandenų iki šiol ištraukėte, ar skaičiuojate?
Suskaičiavau iki 300, tada juos suskaičiavo Visagalis. Nereikėtų didžiuotis įvaldęs amatą.
Ar gali būti, kad vanduo yra mūsų ryšys su kosmosu ir su Viešpačiu?
Kaip negali būti – kiekvienas baras, kiekvienas aukštis kalba į dangų.
Kaip iki šiol praleidote žiemą ir pandemiją?
Man viskas gerai. Man padeda žurnalistai iš Sofijos, perveda pinigus už medieną, o iš Smolyano man atveža. Aš turiu viską.
Ar uždarėte šiuos mėnesius, nes esate žmogus, kuriam nė dienos nepraeina nesušlapti ir sušlapti?
Ai, ar turėčiau tylėti!? Visą dieną esu lauke, šąlau, bet negaliu likti viduje. Aš nerimauju, kai esu viduje. Nekantrauju, kol nustos lyti, nes kol lyja, vandens neieškosi. Geriausia ieškoti žemėje, kad būtų tikslus ir tikras šaltinis.
Kaip manote, ko mus moko šis mus užklupęs koronavirusas?
Tai yra priesaika. Mums tai yra antausis į veidą, nes netikime. Mano paprasta protu, senas žmogau, jei būtume pradėję aukoti ir melstis, jis galbūt būtų nustojęs dabar.
Kaip manote, ar žmonės keičiasi šiame išbandyme – į gerą ar į blogą?
Mes su Velniu. Jis meluoja mums visur. Mums tereikia pažinti Dievą.
Dabar krikščionims ir musulmonams laikas pasninkauti ir melstis. Abiem religijoms artėja labiausiai apvalančios šventės – Velykos ir Ramadanas. Kaip juos priimate?
Smagu, kad gali susiburti, daugiau žmonių kartu. O susiburti reikia mažiausiai 40 žmonių. Jei 40 žmonių susirenka su vienu geru žmogumi, jiems visos nuodėmės atleidžiamos. Turime tikėti, turime paragauti geranoriško žmogaus maisto. Duona pati stipriausia.
Ar šiais keistais koronaviruso laikais einate į bažnyčią, mečetę?
Taip pat einu į bažnyčią, taip pat einu į mečetę. Aš nedarau skirtumo. Dievas yra vienas. Atsikeliu ryte ir meldžiuosi saulėje. Žmonės juokiasi iš manęs. Ir aš taip meldžiuosi nuo mažens.
ko tu meldžiasi?
Meldžiuosi saulei, tai Dievas, Dievas – visada šviečiantis, šviečiantis visiems, jokio skirtumo tarp žmonių ir gyvūnų.
Kadangi taip dažnai dalyvaujate vandenyje, apie ką sapnuojate naktį?
Svajoju apie daugiau vandens. Kartais ji man sako, kur ją rasti. Neseniai mergina iš Levočevo svajojo apie vandenį Ilindene, kur aukojama. Atėjo ir nuvežė pažiūrėti, bet kai žiūriu su savo žiniomis ir batonais, sapnas apsiverčia. Ten nėra vandens, turi būti fontanas. Į jį reikia atnešti vandens. Daug sapnų, ne visi gali juos išaiškinti. Daugelis žmonių nori pasigaminti vandens. Taip pat statau tiltus, kurių vieną prižiūriu jau 40 metų.
Kiek tiltų pastatėte ir kur yra tas, kurį tiek metų prižiūrėjote?
Jie nepanašūs į fontanus, bet mano prižiūrimas labai didelis – iš Raykovo ateina į ligoninę ir atsišakoja iki Baltojo akmens. Yra žmonių, kurie bando savo kirvius, ar jie aštrūs. Jie sustoja ant tilto ir ten žaidžia. Jie išleidžia. Dabar tokių stabilių žmonių neturime. Jaunimą labiausiai turėtų auklėti jų mamos ir tėčiai. Jie laukia mokytojo. Mokykloje jam sakoma, kas yra gerai ir kas blogai, bet ir tada jis pamiršta. Tėvai turi vadovauti jam visą parą, kad jis padarytų visus gerus dalykus.
Kas atsitiko jūsų „žemės-žemės“ fontanui tarp Raykovo ir Ustovo, ar jis veikia?
Jis bėga, bet labai sugadina. Jie vaikšto išgėrę. Įdedu ąsotį, o jie meta, sutraiško. Yra ir daugiau netikinčiųjų. Jie daugiau griauna nei stato. Tai mus traukia atgal, atneša ligas ir viskas. Mūsų negalima toleruoti, Dievas žino, kaip Dievas mus toleruoja.
Esi labai jautri, o kalbėdamasi su žmogumi jauti, koks jis?
Ak, jie tyčiojasi iš manęs – šaukia: „Jam nesveika“. Visi laukia, kol tai padarys Taryba (savivaldybė – br) ir valstybė. Ir mes esame valstybė. Visi turime stengtis išsaugoti ir taisyti, o ne griauti.
Dėl daugybės atvirų vandenų ir tiltų žmonės jus prisimins, bet ir su daug išminties, iš kur tai?
Savaime. Kartą vienas berniukas iš Devino kaimų atpažino mane ant šaligatvio, įsodino į mašiną ir parvežė namo. Jis man šaukia: „Bai Mancho, tu taip kalbi, nes esi Balkanuose. Jei nesate Balkanuose, neturėsite šios kalbos, šio proto“. Čia jaučiamės sveiki. Beje, vargais negalais laukiau, kol man paskambins žurnalistas, ateis ir parašys, kad jau akis paganiau ir dabar visur dirbu. Kartais blogai kalbame apie gydytojus. Nereikia, padėjo – Smoliano ligoninėje operavo abi akis, labai džiaugiuosi. Noriu padėkoti gydytojams, bet nežinau jų vardų. Jei galite, ačiū jiems už mane!
* Zem-Zem šaltinis yra Arabijos pusiasalyje, Mekos mieste. Vanduo iš jo islamo pasaulyje laikomas švariausiu Žemėje. Tai viena vertingiausių dovanų, kurią piligrimai atsineša grįžę iš pamaldos.
