Keturi abipusio potraukio tipai – vienas geras ir trys nelabai
Prisirišimas yra abipusis emocinių ryšių tarp žmonių formavimo procesas, kuris išlieka neribotą laiką, net kai žmonės yra atskirti. Suaugusiesiems prieraišumas yra naudingas įgūdis ir žmogaus poreikis. Vaikams tai gyvybiškai svarbi būtinybė ir pirmoji psichologinė patirtis, iš kurios formuojamas požiūris į santykius ateityje.
Prieraišumas, kaip bendravimo su artimaisiais įrankis, nėra įtraukiamas į kūdikio smegenis, o formuojasi bendraujant su reikšmingu suaugusiuoju. Dažniausiai tai būna mama ar tėtis, rečiau – močiutė ar kas nors kitas, jei vaikas liko be tėvų. Šeimoje, kurioje karaliauja ramybė, ramybė ir tarpusavio supratimas, o vaikas auga meilėje ir globoje, kūdikiui išsivysto normalus prieraišumas, kurį psichologai vadina „patikimu“.
„Nesveikoje aplinkoje ir esant konfliktiškam, nestabiliam reikšmingo suaugusiojo elgesiui klostosi prieraišumo sutrikimas – emocinė disfunkcija, kai vaikas ir iš jo išaugantis suaugęs žmogus nesugeba sukurti tvirtų, sveikų, ilgalaikių santykių su kiti žmonės“, – aiškina Psichikos sveikatos centro klinikinė psichologė Evgenia Smolenskaya.
Prieraišumo pažeidimas pasireiškia nepasitikėjimu, baimėmis, nerimu, budrumu, adaptacijos sunkumais, potraukiu bendrapriklausomybei, elgesio sutrikimais, kurių esmė susiveda į vieną dalyką – nesugebėjimą pasirinkti tinkamo partnerio ir sukurti laimingus santykius. Kaip atpažinti prisirišimo pažeidimus ir ką su jais daryti – pasakoja mūsų ekspertė Jevgenija Smolenskaja.
Priedo nutrūkimo priežastys
Prieraišumo teoriją septintojo ir aštuntojo dešimtmečių sandūroje pagrindė anglų psichiatras ir psichoanalitikas Johnas Bowlby, bendradarbiaudamas su psichologe Mary Ainsworth, kuris šį reiškinį apibūdino kaip artimą emocinį kontaktą tarp vaiko ir motinos. Laikui bėgant Bowlby suprato, kad kūdikystėje susiformavęs ryšys atlieka aktyvų vaidmenį visą gyvenimą, įtakoja tarpasmeninius santykius ir visus pažinimo procesus.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje mokslininkai toliau plėtojo Bowlby ir Ainsworth idėjas ir nustatė, kad meilės, draugystės ir net verslo santykių partnerių sąveika yra panaši į vaiko ir tėvų santykius. Kaip mamos ir kūdikio ryšys, kai kiekvienas gauna savo palaiminimą ir palaikymą, taip ir romantiški santykiai yra saugus pagrindas, sistema, kuri padeda kiekvienam poroje ir abu kartu atspindi vidinę ir išorinę įtaką, prisitaikydami prie sunkumų ir džiaugsmų.
Pagrindinis mokslininkų atradimas buvo tai, kad tėvų ir vaikų kontaktuose susiformavę principai turi įtakos prisirišimui romantiškuose santykiuose. Prieraišumo tipas susiformuoja labai ankstyvoje vaikystėje ir išlieka stabilus visą gyvenimą, nors tam įtakos gali turėti įgyta patirtis. Kitaip tariant, žmogus gali būti auklėjamas saugioje aplinkoje, tačiau išgyvenus neigiamą patirtį meilės santykiuose, išsivysto prieraišumo pažeidimas – ir atvirkščiai. Pataisyti situaciją į gerąją pusę įmanoma, tačiau tai labai sunku, nes susiformuoja tam tikri elgesio modeliai, kuriuos reikia keisti, o be specialisto pagalbos neapsieisi.
Priedų tipai ir kuo jie skiriasi
Psichologai išskiria keturis pagrindinius prisirišimo tipus santykiuose. Iš jų tik patikimas charakterizuojamas kaip kokybiškai priimtinas asmeninei laimei, o likę trys laikomi jai trukdančiais pažeidimais.
1. Patikimas tvirtinimo tipas
Pasižymi teigiamu savo įvaizdžiu ir teigiamu kitų įvaizdžiu – tai yra, tokio tipo žmogus moka vertinti save ir pasitikėti kitais. Saugų prisirišimą turintys žmonės yra atviri partneriui, nebijo emocinio intymumo, nori ir gali būti mylintys ir nuoširdūs. Psichologų teigimu, harmonijos bendrame gyvenime šansai yra didžiausi veikėjams, turintiems saugų prieraišumą, o tai prisideda prie teigiamo romantiškų santykių suvokimo ir bendro pasitenkinimo.
2. Nerimastingas prisirišimo tipas
Pasižymi neigiamu savo įvaizdžiu ir teigiamu kitų įvaizdžiu („aš blogas / o, jie geri“): šis tipas kankina save abejonėmis ir nerimu, ypač jei meilės objektas yra šaltas ar santūrus. Asmeniui, kuriam būdingas nerimastingas prieraišumas, būdingas karštas emocinio intymumo troškimas, nuolatinio partnerio jausmų patvirtinimo poreikis, o tai dažnai lemia tarpusavio priklausomybę santykiuose. Tokį prisirišimą turintiems žmonėms būdingas nepasitikėjimas savimi, pavydas, emocinė išraiška.
3. Vengiantis-atmetantis prisirišimo tipas
Psichologai trečiąjį ir ketvirtąjį prisirišimo tipus priskiria tiems, kurie įgyjami suaugus, kaip patirties rezultatas: vaikams jie nežinomi. Vengiantis-atstumiantis prieraišumas būdingas nepriklausomiems asmenims, kuriems nepriimtinas didelis artumo ir atvirumo jausmuose laipsnis. Dažniausiai jie yra savanaudiški, nes jų „darbinis“ modelis yra teigiamas jų pačių įvaizdis ir neigiamas kitų įvaizdis, o tai paaiškina romantiškus santykius. Šio tipo prisirišimas ginasi, slopina ir slepia savo emocijas.
4. Nerimastingas-vengiantis prisirišimas
Šis prieraišumo tipas pasižymi neigiamu įvaizdžiu apie save ir neigiamu kitų įvaizdžiu ir dažniausiai pasireiškia tiems, kurie iš tikrųjų nukentėjo santykiuose – nuo fizinės, moralinės ar seksualinės prievartos. Tokiems žmonėms sunku būti mylintiems ir atviriems, nepaisant intymumo troškimo. Norą atitolti lemia baimė būti atstumtam ir diskomfortas dėl bet kokių kontaktų. Jie ne tik nepasitiki partneriu, bet ir nelaiko savęs vertais meilės.
Kaip prisirišimo tipas veikia santykius
Laimingi žmonės, turintys saugaus prieraišumo tipą, labiau linkę būti patenkinti santykiais nei žmonės, turintys kitas galimybes - tiek tarpusavio supratimą bendraujant, tiek seksualinį bendravimą. Jie nori intymumo, vertina atsidavimą, pasitiki vienas kitu ir turi visas galimybes nuostabiai „ir jie gyveno laimingai“.
Tuo pačiu metu ilgalaikiai santykiai atsiranda žmonėms, turintiems kitokio tipo prieraišumo. Pavyzdžiui, nerimastingas tipas sugeba palaikyti ilgalaikius santykius, be galo kenčiant nuo daugybės neigiamų išgyvenimų. Tokie personažai bijo būti palikti, nėra tikri dėl savo reikšmės partneriui ir jo jausmams. Kiekvieną dieną jie gyvena priešingai savo įsitikinimams ir stengiasi išlaikyti savo trapią laimę.
Beveik pusė šiandienos suaugusiųjų – mokslininkų teigimu, šis skaičius yra 45 proc. – vaikystėje neužsimezgė saugaus prisirišimo prie savo tėvų. Deja, tai ne tik praeities faktas, bet tai, kas turi įtakos visam gyvenimui. Prieraišumo sutrikimai turi įtakos psichinei sveikatai ir santykių kokybei, o ne tik su artimaisiais. Perfekcionizmas, kopriklausomybė, priešprieša ir bendras nerimas taip pat gali būti prisirišimo sutrikimų pasekmė.
Susidaręs prieraišumo tipas uždaro ryšius į užburtą ratą, priversdamas nesąmoningai kartoti tuos pačius santykių raidos scenarijus, vis kartodamas „sulaužytą“ modelį ir, kas ypač liūdna, perduodantis neteisingą santykių kodą. iš kartos į kartą. Štai kodėl, identifikavus problemą, būtina su ja dirbti – norint išmokti psichoanalizės ir tinkamos terapijos pagalba kurti normalius santykius ir paveldėti reikiamus įgūdžius.
