Michailas Gorbačiovas vizito Europos Parlamente metu paprašė dialogo ir atsisakė jėgos naudojimo.
Buvęs Sovietų Sąjungos prezidentas 2008 m. dalyvavo Parlamente dėl Energy Globe apdovanojimo, kur atsiėmė apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus. Žygiui pažymėti rugpjūčio 30 d paskutiniojo Sovietų Sąjungos vadovo, kurį daugelis gyrė už vaidmenį taikiai užbaigiant Šaltąjį karą, perpublikuojame interviu iš jo vizito. Jis kalbėjo apie tai, kaip šalys turėtų bendradarbiauti globalizacijos eroje ir apie jo susirūpinimą dėl aplinkos.
Jūs inicijavote svarbius pokyčius Sovietų Sąjungoje ir padarėte daug, kad užbaigtumėte Šaltąjį karą. Kokias pamokas galime pasimokyti iš tos patirties, kai siekiame vadinamosios „pasaulinės perestroikos“, kad būtų užbaigtas karštas karas prieš gamtą?
Devintojo dešimtmečio viduryje didžiųjų valstybių vadovai suprato, kad reikia skubiai kažką daryti. Tada Dievas sukūrė Gorbačiovo, Reigano, Busho, Thatcher, Mitterand ir kitų būdus – ir jie buvo pakankamai išmintingi, kad nugalėtų klišes ir išankstines nuostatas vienas kito atžvilgiu ir pradėtų kalbėti apie branduolinę grėsmę. Dabar pasaulis ir mūsų laikai kitokie, vyksta globalizacija, šalys labiau priklausomos viena nuo kitos, o tokios šalys kaip Brazilija, Kinija ir Indija išėjo į sceną.
Svarbiausia pamoka, kurią galime išmokti, yra ta, kad reikia plėtoti dialogą. Reikia ugdyti pasitikėjimą. Turime atsisakyti jėgos politikos, ji nieko gero neduoda. Turime suprasti, kad visi esame vienoje valtyje, visi turime irkluoti, jei ne, vieni irkluoja, kiti pila vandenį, kiti gal net duobę daro. Niekas tokiu būdu šiame pasaulyje nelaimės.
Pažiūrėkite į JAV Irake, visi priešinosi, net jų sąjungininkai, bet jie neklausė ir kas atsitiko? Jie dabar nežino, kaip iš to išsivaduoti. Dabar mes suprantame, kad... visi esame susiję su JAV ir jei ji subyrėtų, tai būtų tikras žlugimas. Turime padėti jiems išeiti iš ten. Tai reiškia, kad reikalingas bendradarbiavimas, nauja pasaulio tvarka ir globalūs mechanizmai jai valdyti.
Po Šaltojo karo visi kalbėjo apie naują pasaulio tvarką, net popiežius prisijungė prie mūsų ir pasakė, kad nauja pasaulio tvarka yra būtina, stabilesnė, teisingesnė, žmogiškesnė.
Tačiau SSRS subyrėjus – pirmiausia dėl vidinių priežasčių – JAV neatsispyrė pagundai pasinaudoti painiava. Keitėsi politinis elitas, sceną paliko tie, kurie išvedė pasaulį iš Šaltojo karo, naujieji norėjo rašyti savo istoriją.
Šios vizijos klaidos, blogi sprendimai ir klaidingi žingsniai padarė pasaulį nevaldomą. Mes gyvename chaoso pasaulyje. Iš chaoso gali atsirasti naujų gyvenimo būdų ir naujų politinių mechanizmų, tačiau chaosas taip pat gali sukelti sutrikimus, pasipriešinimą ir ginkluotą konfliktą.
Ar tikrai aplinkos blogėjimą galime vadinti žmonijos ne. 1 problema, kai tiek daug žmonių gyvena žemiau skurdo ribos?
Pagrindinės problemos – skurdas, oro ir vandens kokybė, antisanitarinės sąlygos, žemas žemės ūkio produktyvumas, tačiau visos jos susijusios su ekologija. Nesąmonė sakyti, kad ekologija yra prabanga – tai pagrindinis mūsų laikų prioritetas. Antrasis prioritetas yra kova su skurdu, nes du milijardai pragyvena iš 1–2 USD per dieną. Trečia – pasaulinis saugumas, įskaitant branduolinę grėsmę ir masinio naikinimo ginklus. Tai trys neatidėliotini prioritetai, bet ekologiją teikiu į pirmą vietą, nes ji tiesiogiai liečia mus visus.
„Naujos civilizacijos link“ yra Gorbačiovo fondo šūkis. Kaip atrodo ta Naujoji civilizacija? Iš kur pasaulis gali gauti didžiulių išteklių, reikalingų šiems esminiams pokyčiams?
Ne visada kalbama apie pinigus. Jei tarptautiniai klausimai sprendžiami netvarkingai, reikia daugiau pinigų. Kalbama apie pasitikėjimą, bendradarbiavimą, dialogą, savitarpio pagalbą ir tarpusavio mainus. Kodėl Europa auga ekonomiškai – dėl ES egzistavimo. Tai naujų galimybių kelias, o ES yra geras pavyzdys.
Žinoma, ne viskas yra tobula. Mano nuomone, ES kaip sistema jau yra per daug apmokestinama. Ji turi turėti išminties ir žinoti, kada sustoti, įsisavinti, judėti į priekį, o ne tik skubėti ir daryti skubotus šuolius.
