Generalinis sekretorius – EMISCO – Europos musulmonų iniciatyva už socialinę sanglaudą
CAP Liberté de Conscience direktorius
Jungtinės Tautos buvo įsteigtos 1945 m. po Antrojo pasaulinio karo ir yra įsipareigojusios palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, plėtoti draugiškus santykius tarp tautų ir skatinti socialinę pažangą, gerinti gyvenimo lygį ir žmogaus teisių.
Tačiau, mūsų nuomone, šiandien svarbiausias tokios organizacijos darbas yra užkirsti kelią neteisybei, sustabdyti agresiją ir užtikrinti, kad galinga tauta nepažeistų mažesnės ar mažiau išradingos šalies laisvės.
Nuo pat įkūrimo JT būstinė yra Niujorke, tačiau jos biurai yra Ženevoje – Šveicarijoje. Kaip diplomatinis centras, kuriame beveik visuotinai atstovaujama valstybėms, Ženeva yra ideali vieta sėkmingam tarptautiniam bendradarbiavimui. Kasmet Palais des Nations vyksta tūkstančiai naudingų susitikimų, kurių kiekvienas skirtingai paliečia žmonių gyvenimus visame pasaulyje. Tokiu būdu jis suburia asmenis, organizacijas ir tautas, kad užtikrintų geresnę ateitį visiems.
Viena iš jos pašto veiklų yra suteikti platformą pilietinės visuomenės organizacijoms susitikti, diskutuoti ir susitarti klausimais, kurie sukelia konfliktus ir pažeidžia žmogaus teisių. Tam JT Žmogaus teisių taryba surengia ne mažiau kaip tris reguliarias sesijas per metus – vasario–kovo, birželio–liepos ir rugsėjo–spalio mėnesiais.
Įprastai valstybės ir jų vyriausybės yra sprendžiančios ir praktikuojančios konfliktus bei ieškančios sprendimus, pilietinės visuomenės vaidmuo tokioje raidoje dažnai yra nepastebimas. Nevyriausybinės organizacijos nenuilstamai stengiasi sudaryti sąlygas, kurios paskatintų tarptautines institucijas ir valstybes atsisakyti savo įsišaknijusių pažiūrų konfliktuose ir duoti ir imti taikos link.
Labai geras tokių pastangų pavyzdys yra konferencija, vykusi 6 dth 2022 m. spalio mėn., Ženevoje, adresu 51st JT Žmogaus teisių tarybos sesija, kurią surengė Europos NVO, „Pripažinkite sutaikyti iniciatyvą“ siekti, kad teisingumas ir taika įsigalėtų tarp Armėnijos ir Azerbaidžano, Pietų Kauke ir visame pasaulyje.
Konferencijoje buvo ne tik diskutuojama, kaip svarbu pripažinti įvykusius istorinius neteisingus darbus Chodžaly- Kalnų Karabachas 1992 m., bet taip pat skatina abiejų šalių vyriausybes ir viešosios nuomonės lyderius apsvarstyti pereinamojo laikotarpio teisingumo mechanizmų taikymą normalizavimo pokonfliktinėje darbotvarkėje.
Įžymūs pranešėjai iš įvairių Europos žmogaus teisių organizacijų, pavyzdžiui, Gyorgy Tatar, Budapešto MAP centro direktorius, Thierry Valle, BŽŪP – Sąžinės laisvės direktorius, Antonio Stango, Italijos žmogaus teisių federacijos prezidentas ir Bashy Quraishy, sekretorius. Renginyje žodį tarė Europos musulmonų iniciatyvos dėl socialinės sanglaudos (EMISCO) generolas.
Pagrindinė pranešėja buvo ponia Munira Subasic, Srebrenicos motinų asociacijos prezidentė, kurios gyvenimo istorija ir tiesioginė Bosnijos musulmonų žudynių patirtis palietė kiekvieną dalyvį. Pagrindinis visų pranešėjų akcentas buvo paskatinti Armėniją tinkamai pripažinti Chodžalio žudynes ir viešai atsiprašyti jų aukų, tačiau jie taip pat paprašė Azerbaidžano atverti viešąją erdvę tiesioginiam abiejų šalių pilietinių visuomenių dialogui šiuo klausimu, nes tai būtų svarbus susitaikymo pastangų kertinis akmuo.
Konferencijoje buvo įvertinta tai, kad Armėnijos ir Azerbaidžano lyderiai neseniai paskelbė apie savo norą „atversti puslapį“ ir pradėti „taikos erą regione“. Organizatoriai mano, kad atėjo laikas stipriam tarptautiniam tarpininkavimui, pirmiausia pilietinės visuomenės lygmeniu, siekiant nutraukti nebaudžiamumą ir tylą, padaryti teisingumą Chodžaly, bet taip pat padėti abiejų šalių bendruomenėms įveikti tragedijos šešėlį per pripažinimą, dialogą, ir galutinis susitaikymas. Tokiomis sunkiomis aplinkybėmis pilietinės visuomenės vaidmuo tampa dar svarbesnis – ne tik pirmaujanti, kai kiti keliai yra purvini, bet ir atnešant taiką abiem pusėms, ty nukentėjusiajam ir agresoriui.
Naujausioje istorijoje yra daug sėkmingo susitaikymo pavyzdžių, tačiau galime paminėti dvi puikiai žinomas pastangas: Pietų Afrikos tiesos ir susitaikymo komisiją ir Ruandos konflikto sprendimą.
Pasibaigus apartheidui Pietų Afrikoje, prieš Nelsoną Mandelą buvo du pasirinkimai. Imtis atpildo ir keršyti arba ištiesti susitaikymo ranką tiems, kurie padarė didžiulius nusikaltimus prieš Afrikos daugumą. 1996 m. Nacionalinės vienybės vyriausybė, vadovaujama didžiojo Mandelos, įsteigė Pietų Afrikos tiesos ir susitaikymo komisiją (TRC), kuri padėtų susidoroti su tuo, kas atsitiko apartheido metu.
Jis paskyrė puikų humanitarą vyskupą Desmondą Tutu komisijos pirmininku. Tutu susitaikymo idėja buvo pakviesti liudininkus, kurie buvo pripažinti šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų aukomis, duoti parodymus apie savo patirtį, o kai kurių buvo paprašyta kalbėti viešuose posėdžiuose. Smurtautojai taip pat galėjo duoti parodymus ir prašyti amnestijos tiek iš civilinio, tiek baudžiamojo persekiojimo. Daugelis žmonių TRC laikė esminiu perėjimo prie visiškos ir laisvos demokratijos Pietų Afrikoje dalimi. Nepaisant kai kurių trūkumų, paprastai manoma, kad tai buvo sėkminga.
Kitas geras pavyzdys yra Ruandos konflikto sprendimas, kuris laikomas susitaikymo pavyzdžiu praėjus 28 metams po genocido. Susitaikymas leido ruandiečiams uždaryti savo istorijos skyrių ir parašyti naują. Dėl to Ruandos žmonės kolektyviai nusprendė judėti į priekį ir atstatyti savo visuomenę po 1994 m. genocido. Po genocido RPF vyriausybė primetė skaičiavimus iš viršaus, tačiau paprasti ruandiečiai taip pat turėjo išsiaiškinti, kaip elgtis kasdien. Trumpai tariant, išpažintis kaip kelias į priekį veda į susitaikymą.
Atsižvelgiant į didėjančius iššūkius Europa ir pasauliui, tokios iniciatyvos yra ypač svarbios siekiant sumažinti konfliktinių situacijų eskalavimo riziką visame pasaulyje, ypač tose srityse, kuriose yra galimybių taikiai pertvarkai.
Kadangi konferencijoje dalyvavo įvairūs ambasadoriai, įskaitant Armėniją ir Azerbaidžaną, taip pat NVO atstovai, žiniasklaida ir konfliktų sprendimo ekspertai, manome, kad NVO ir aktyvistai, turintys patirties pereinamojo laikotarpio teisingumo, žmogaus teisių ir taikos kūrimo srityse, prisijungs prie koalicijos, nes taigi, jie ne tik išplėstų savo vertingą patirtį ir padėtų pasiekti iniciatyvos „Pripažink, kad susitaikyti“ tikslus, bet ir būtų partneriai, skatinantys kilnų teisingumo ir taikos tikslą, kad Armėnijoje ir Azerbaidžane vyrautų.
Norėtume baigti paminėdamas, kad mūsų Viena/Roma Iniciatyva yra tinkamas būdas judėti į priekį ir užtikrinti teisingumą aukoms. Mes neturime kartoti klaidų, o mokytis iš kitų pasiekimų, nes taika gali ateiti tik tada, kai visi stengsimės ją pasiekti.
