Manfredas Profazis, įsikūręs Vienoje, Austrijoje, apkeliavo kai kuriuos Ukrainos regionus, kurie labiausiai nukentėjo nuo daugiau nei 13 mėnesių trukusio konflikto po plataus masto Rusijos invazijos.
Jis papasakojo UN News, ką ir kaip matė nusiaubtoje šalyje TMO suteikė paguodos žmonėms, priverstiems bėgti iš savo namų dėl kovų ir civilių teritorijų bombardavimo.
„Šiomis dienomis keliauti po Ukrainą nėra lengva. Kai 2012–2017 m. dirbau Tarptautinės migracijos organizacijos atstovybės vadovu, buvo galima skristi arba vienu iš modernių traukinių per visą šios didžiulės šalies ilgį ir plotį.
Dabar skristi visiškai neįmanoma, o keliauti traukiniu vis dar sunku.
Mano kelionė šią savaitę Ukrainoje, iš Odesos ir Mykolaivo pietuose, Dniepro rytuose, iki sostinės Kijevo ir vėl į vakarus į Lvovą, saugumo sumetimais buvo keliais.
Tai suteikė man pakankamai laiko apmąstyti milijonus ukrainiečių, kurie nuo karo pradžios ėjo tais pačiais keliais, kad išvengtų pavojaus ir sunaikinimo.
Milijonai žmonių kinta: jie yra perkelti į savo žemę arba suskilusios šeimos. Kai kurie lieka Ukrainoje, nes negali sau leisti išvykti, kai kurie dėl to, kad išvykti tiesiog nėra galimybės
Daugiau nei 8 milijonai ukrainiečių pabėgo iš šalies, dar 5.3 milijono yra perkelti šalies viduje. Daugelis žmonių kelis kartus buvo perkelti. Kai kurie iškeliavo į užsienį, grįžta, apsigyveno ir vėl išvyko, kai pasikeičia fronto linija.
Šis dislokacijos jausmas paveikia net bendruomenes ir žmones, kurie nepersikėlė į kitą vietą. Bendruomenės buvo sutriuškintos, neramios, išsibarsčiusios. Žala tokiose vietose kaip Mykolaivas ir daugybė mažų miestelių ir kaimų, per kuriuos šią savaitę praėjau, kelia randus kraštovaizdžiui ir emocijoms.
Mykolaivas buvo kasdien apšaudytas daugiau nei 250 dienų. Smarkiai nukentėjo vandens vamzdžiai. Eidami per miestą matome žmones, stovinčius eilėse prie geriamojo vandens viešuosiuose skirstymo punktuose, kai kuriuos įsteigė TMO.
Kylantis iš griuvėsių
Gyvenimo sąlygos labai sunkios tiek vietiniams, tiek šalies viduje perkeltiems žmonėms. Ir vis dėlto žmonės lieka. Žmonės grįžta. Daugiau nei 5.6 mln. Žmonės prisitaiko prie naujos priimančiosios bendruomenės ir atsineša savo įgūdžius bei patirtį, kad padėtų atstatyti naujus namus.
Žinoma, atstatymas ir atstatymas karo viduryje yra, švelniai tariant, iššūkis, bet visur, kur ėjau, mačiau iš griuvėsių kylančią naują infrastruktūrą. Didžiuojuosi ir nuolankiai galiu pasakyti, kad didžiąją jos dalį įdiegė TMO ir su mumis dirbančios organizacijos bei vietos valdžios institucijos, kurios padarė tiek daug, kad viltis gyvuotų.
Vienas iš daugelio pavyzdžių – mobilioji šiluminė elektrinė, iš esmės 40 tonų sunkvežimio angaras, specialiai pritaikytas šildyti vaikų ligoninę, kur šimtai vaikų – vietinių ir perkeltųjų – gali gauti nepertraukiamą gydymą. Dėl apšaudymo sukelto elektros energijos tiekimo sutriko šildymo sistema, o mažieji pacientai keletą dienų išbuvo šaltyje.
Man pasisekė, kad galėjau išgirsti pirmuoju asmeniu pasakojimus apie išgyvenimą, atsparumą ir net optimizmą tiek iš jaunų, tiek iš senų. Šios istorijos ir mūsų darbuotojų atsidavimas skatina mus visus motyvuoti ir sutelkti dėmesį į pagalbą bei palengvinti sveikimą, neugdant priklausomybės.
Žvelgdamas atgal, galvoju apie Valeriją ir jos sūnų, kurie pabėgo nuo Bakhmuto sunaikinimo ir dabar pagal TMO organizuotų remonto darbų bendrabutyje Dniepro yra apgyvendinti tinkamose patalpose.
Ji parodė man savo namų, dabar visiškai sugriautos, nuotraukas ir su gailesčiu kalbėjo apie savo turgaus sodą. Dabar ji keletą žalumynų augina lango dėžėje. Jos sūnus, stropus mokinys, pamokas seka mobiliuoju telefonu, nes neturi net nešiojamo kompiuterio. Jie nepasidavė; jie daro viską, ko reikia, kad išlaikytų normalaus gyvenimo simuliakrą.
Integruotas TMO požiūris leidžia mums įvairiais lygiais remti perkeltuosius žmones ir priimančias bendruomenes bei teikti joms visą paslaugų spektrą nuo infrastruktūros iki pajamų gavimo.
Mes ir toliau stengsimės juos remti, kiek tik reikės, visais įmanomais būdais.
Daugiau apie darbą skaitykite čia TMO Ukrainoje.