Charlesas III ir jo žmona Camilla buvo karūnuoti Londone, todėl jis tapo keturiasdešimtuoju monarchu Didžiosios Britanijos istorijoje. Karūnavimo ir patepimo ceremonija vyko Vestminsterio abatijoje. Ankstesnis karūnavimas įvyko prieš septyniasdešimt metų, 2 m. birželio 1953 d., kai Charleso motina karalienė Elžbieta II toje pačioje vietoje gavo Didžiosios Britanijos karūną.
Pagrindinį ceremonijos renginį – karaliaus patepimą šventu aliejumi atliko Kenterberio arkivyskupas Justinas Welby. Stačiatikių Jeruzalės patriarcho Teofiliaus pašventintu aliejumi prie Šventojo kapo (čia) patepė Karolio galvą, rankas ir krūtinę, pabrėždamas ryšį su Senojo Testamento karališkuoju patepimu, monarchui ant galvos uždėjo karūną. Patepimo metu Bizantijos choras, vadovaujamas bizantiškos muzikos mokytojo Aleksandro Lingo, atliko 71 psalmę, o po karūnavimo Karolis III buvo palaimintas Tiatyros ir Didžiosios Britanijos ortodoksų arkivyskupo Nikitas.
Ceremonijoje gausu krikščioniškos simbolikos ir žinučių apie galios prigimtį. Štai keletas iš jų:
Procesiją Vestminsterio abatijoje pasitiko Kenterberio arkivyskupas ir ji pasiekė bažnyčios įėjimą, lydima 122 (121) psalmės: „Eikime į Viešpaties namus“, kurios pagrindinė žinia yra taikos kūrimas: naujas monarchas ateina su taika ir sukurti taiką.
Karalius prisiekė Karaliaus Jokūbo Biblija, o tada jam buvo duota Biblija, kad primintų Dievo įstatymą ir Evangeliją kaip krikščionių monarchų gyvenimo ir valdymo taisyklę. Klaupdamas prieš altorių sukalbėjo tokią maldą, kurioje buvo akcentuojamas krikščioniškas požiūris į valdžią kaip tarnavimą žmonėms, o ne smurtą prieš juos: „Užuojautos ir gailestingumo Dievas, kurio Sūnus siųstas ne tarnauti, bet tarnauti, duok. Man malonė Tavo tarnyboje rasti tobulą laisvę ir šioje laisvėje pažinti Tavo tiesą. Suteik man būti palaima visiems savo vaikams, bet kokio tikėjimo ir įtikinėjimo, kad kartu atrastume romumo kelius ir būtume vedami taikos keliais; per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Amen“.
Vaikas pasveikino karalių žodžiais: „Jūsų didenybe, kaip Dievo karalystės vaikus sveikiname jus karalių Karaliaus vardu“, o jis atsakė: „Jo vardu ir jo pavyzdžiu aš neatėjau tarnauti, bet tarnauti“.
Pagrindinės regalijos, kurias monarchas gavo, buvo auksinė sfera su brangiu kryžiumi, simbolizuojančiu krikščionybę ir britų monarcho vaidmenį saugant krikščionių tikėjimą. Karalius taip pat gavo du auksinius skeptrus: pirmojo antgalio – balandis, simbolizuojantis Šventąją Dvasią – tikėjimo, kad monarcho valdžia yra palaiminta Dievo ir turi būti vykdoma pagal Jo įstatymus, išraiška. Balandžio skeptras yra dvasinės valdžios simbolis, taip pat žinomas kaip „teisingumo ir gailestingumo skeptras“. Kito valdovo skeptras turi kryžių ir simbolizuoja pasaulietinę galią, kuri yra krikščioniška. Visos trys regalijos, taip pat Šv. Edvardo karūna, buvo naudojamos karūnuojant kiekvieną britų monarchą nuo 1661 m.
Karaliui taip pat buvo įteiktas valstybės kardas, kurį gavęs jis sukalbėjo maldą už našles ir našlaičius – vėlgi kaip ženklą, kad taika yra didžiausia vertybė, kurios turi siekti kiekvienas krikščionių valdovas, o karas palieka mirtį.
Karūnuojant Karolis III tapo Anglijos bažnyčios vadovu. Nuo XVI amžiaus, kai Anglikonų bažnyčia nutraukė ryšius su Romos katalikų bažnyčia ir buvo paskelbta valstybine religija, jai pradėjo vadovauti britų monarchai, taip atkirdami popiežiaus teisę kištis į monarchijos gyvenimą. Bažnytinę Anglijos bažnyčios vadovybę vykdo Kenterberio arkivyskupas. Karoliui III taip pat buvo suteiktas „Tikėjimo sergėtojo“ titulas.
Iliustracinė nuotrauka: stačiatikių Visų Šventųjų ikona.
