Ponios ir ponai,
Visų pirma, noriu pasakyti, kad man malonu ir garbė būti su jumis šį vakarą.
Prieš plėtodama savo pastabas prancūzų kalba, norėčiau jums atskleisti paslaptį. Kiekvieną kartą, kai kalbu Moljero kalba, mano berniukai man sako „Mama, tavo akcentas baisus...“
Taigi, kaip Churchillis pasakė Kleber aikštėje Strasbūre 1950 m., leiskite man jus įspėti: „Saugokitės, aš kalbėsiu prancūziškai“.
Tačiau būkite tikri, šios vietos grožis, Sorbonos istorija manęs nepaveikė tiek, kad galėčiau manyti, kad esu tas Didžiosios Britanijos ir Europos valstybės veikėjas.
Mes skiriasi keliais klausimais…
Tačiau, kaip ir 1950 m., esame kryžkelėje ir, skirtingai nei po Antrojo pasaulinio karo, kai vyravo viltis dėl geresnės ateities, susiduriame su daugybe pavojų.
Štai kodėl man didelė garbė pasidalinti šiais žodžiais čia, su jumis.
Ir prieš plėtodama savo mintis leiskite padėkoti Sorbonai už tai, kad mane priėmė.
Ir ačiū žurnalui „Grand Continent“, pasiūliusiam suorganizuoti šį renginį.
Ponios ir ponai,
Šį vakarą atėjau pasikalbėti apie ateitį. Kalbėti apie Europą. Europos vaidmuo vis pavojingesniame ir nestabiliame pasaulyje. Apie Europos svarbą Prancūzijai. Apie Europos balso svarbą Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje, Ukrainoje, Armėnijoje.
Taip pat atėjau pasidalyti savo giliu įsitikinimu, kad kartu galime sukurti stiprią Europą, pasaulinę žaliosios ir skaitmeninės perėjimo prievadą. Europa, kuriai pavyksta atsikratyti priklausomybės, kad būtų užtikrintas mūsų saugumas, autonomija ir klestėjimas. Europa, kuri reaguoja į iššūkius ir kasdienius sunkumus.
Galiausiai atėjau jums pasakyti, kad Europa nėra neklysta ir kad ji turi vystytis, reformuotis, kad netaptų nereikšminga.
Bet aš taip pat noriu su tavimi pasikalbėti, išgirsti, ko tu tikitės jusu Europa. Mums liko mažiau nei vieneri metai iki Europos Parlamento rinkimų, ir aš puikiai žinau, kad turime padaryti daugiau, kad įtikintume žmones mūsų kolektyvinio projekto pridėtine verte.
Nėra geresnės vietos tokiai diskusijai vesti nei čia, Sorbonoje, žinių ir minties vietoje.
Ponios ir ponai,
Pasaulis susiduria su iššūkiais įvairiais frontais. Kai kurie iš šių frontų yra prie Europos slenksčio, mūsų rytinėje ir pietinėje kaimynystėje.
Beviltiška padėtis Gazoje meta šešėlį visam regionui. Reagavimas į šią situaciją nulems šio regiono ir Europos ateitį.
Niekas negali atleisti – ar pateisinti – išprievartavimų, pagrobimų, kankinimų ir ištisų bendruomenių, vaikų, moterų, vyrų ir jaunimo žudymo. Šiuos siaubingus veiksmus įvykdė teroristinė organizacija. Paaiškinkime tai. „Hamas“ neatstovauja teisėtiems Palestinos žmonių siekiams. Jie jiems trukdo.
„Hamas“ negalima leisti veikti nebaudžiamam. Pagrobti įkaitai turi būti paleisti.
Situacija Gazoje yra siaubinga. Tai humanitarinė krizė. Štai kodėl Europa paragino padaryti humanitarinę pauzę, deeskalavimą ir visišką pagarbą tarptautinei humanitarinei teisei.
Civiliai ir nekalti žmonės neturi mokėti už niekingus Hamas veiksmus.
Turime nutraukti terorizmą ir turime sugebėti tai padaryti užtikrindami civilių, vaikų, žurnalistų saugumą ir gyvybes ir nesitaikydami į civilinę infrastruktūrą.
Europai svarbu, kaip Izraelis reaguos.
Europa yra pasirengusi įsipareigoti ilgalaikėje perspektyvoje, siekdama ilgalaikės taikos Artimuosiuose Rytuose. Nes Europa išmoko įveikti neįveikiamą ir sugebėjo rasti kelią į taiką. Prancūzija tai per gerai žino, ji buvo viena iš pagrindinių Europos susitaikymo dalyvių.
Mes remiame sąžiningą ir teisingą sprendimą dalyvaujančių šalių atžvilgiu, pagrįstą dviejų valstybių sambūviu. Mes ir toliau stumsime tai į priekį.
Sudėtinga padėtis Artimuosiuose Rytuose negali atitraukti mūsų nuo to, kas kitaip vyksta mūsų Rytų fronte.
Europoje daugelis manė, kad ekonominiai ir prekybiniai santykiai su Maskva, įskaitant rusiškų dujų importą, yra stabilumo veiksniai. Tai buvo neteisinga.
Tiesa ta, kad Rusijai niekas netrukdė žiauriai, nepagrįstai ir neteisėtai įsiveržti į Ukrainą. Ir šis karas, vykstantis mūsų žemyne, liečia mus visus.
Mūsų parama Ukrainai jokiu būdu neturi susilpnėti. Priešingai nei mano prezidentas Putinas, mes neleisime, kad nuovargis užkluptų. Kalbama apie Europos ir Ukrainos saugumą.
Šiame kontekste Europa turi atsakyti į labai rimtus klausimus.
Ar mūsų demokratijos pakankamai stiprios, kad galėtų reaguoti į visas grėsmes?
Ar mūsų atvira ekonomika, mūsų teisinė valstybė gali atlaikyti atakas?
Ar „stipriausiųjų įstatymas“ turi valdyti tarptautinius santykius?
Tai gyvybiškai svarbūs klausimai Europai. Neturime kito pasirinkimo, kaip tik tvirtai ir drąsiai ginti savo civilizaciją.
Turime energingai ginti savo vertybes ir politinius liberaliosios demokratijos modelius.
Taip atsitiko Ukrainoje.
Alternatyvos nėra. Aš turiu galvoje, yra vienas... Bet būtų moralinė ir politinė klaida palikti Ukrainą. Rusija nesustos dėl šio impulso.
Visi čia žino šį kitą Winstono Churchillio sakinį, vėlgi, Miuncheno susitarimo metu: „Jums buvo suteikta galimybė rinktis tarp karo ir negarbės. Pasirinkai negarbę ir turėsi karą“.
Jei šiandien Europos Sąjunga nusprendė masiškai remti Ukrainą, ji nori dviejų dalykų: garbės ir taikos! Tačiau tikra taika, pagrįsta Ukrainos laisve ir nepriklausomybe
Ir nors Afrika, ypač Afrika į pietus nuo Sacharos, išgyvena precedento neturinčią destabilizavimo ir grobuonių bangą, reikia skubiai išsivaduoti iš savo pozos, geriausiu atveju naivaus, iš tikrųjų nusileidžiančio šiam didžiajam žemynui.
Aš pritariu jūsų įsitikinimui, brangūs Gillesai ir Matheo, kad norint sėkmingai pereiti į geopolitinį perėjimą, Europa turi atsikratyti kai kurių žalingų įpročių. Turime liautis su savotiška arogancija Afrikos atžvilgiu.
Turime galvoti apie žemyno mastą.
Mąstymas žemyno mastu reiškia, kad Europa galės kalbėti lygiai su pagrindiniais žemynais.
Norėdami tai padaryti, turime investuoti į savo santykius su Lotynų Amerikos šalimis. Taip pat turime duoti naują postūmį mūsų istorinei transatlantinei partnerystei.
Kartoju tai be naivumo, remdamasis mūsų stiprybėmis, perimdamas mūsų interesus ir gindamas vertybes – visa tai yra esminės mūsų Europos modelio sudedamosios dalys.
Mieli draugai,
Europa taip pat susiduria su iššūkiais savo ribose.
Žmonėms sunku apmokėti sąskaitas. Pasaulinio atšilimo ir skaitmeninio perėjimo skubotumas daro poveikį mūsų ekonomikai ir darbo vietoms. Susirūpinimą kelia ir migracijos problemos.
Atsižvelgiant į tai, europiečiams reikia atsakymų. Atsižvelgdami į tai, turime užtikrinti jų saugumą: fizinį, ekonominį, socialinį ir aplinkos saugumą.
Šiuo tikslu laikas Europai prisiimti naują atsakomybę. Tegul Europa tampa galios ir nepriklausomybės projektu.
Europos ateitį nulems mūsų gebėjimas išlikti suvereniems ir konkurencingiems. Dėl mūsų sugebėjimo tapti skaitmeninės ir klimato kaitos lydere. Atsikratome energetinės priklausomybės ir baigiame didžiųjų skaitmeninių įmonių dominavimą.
Štai kodėl mes ruošiamės ateičiai, įsipareigodami iki 2050 m. pasiekti anglies dioksido neutralumą. Europos žaliasis kursas susijęs tiek su mūsų energetiniu saugumu ir mūsų konkurencingumo stiprinimu, tiek su aplinkos ir klimato kaita.
Tačiau turime užtikrinti, kad šiame pereinamajame etape niekas nebūtų paliktas nuošalyje. Turime užtikrinti, kad mūsų mažiausios pramonės šakos, įmonės ir piliečiai turėtų reikiamus apsaugos tinklus.
Taip pat turime geriau paaiškinti, kodėl šis perėjimas reikalingas norint paskatinti tvarų ekonomikos augimą, kurti naujas darbo vietas ir vadovauti rytojaus pramonės revoliucijai.
Nė viena mūsų politika neveiks be socialinio priimtinumo ir jei įgyvendinamos priemonės nebus nei realistiškos, nei pragmatiškos.
Skaitmeninės technologijos taip pat yra iššūkis, kuris mūsų dar laukia.
Priėmusi įstatymus dėl skaitmeninių rinkų ir paslaugų bei dirbtinio intelekto, Europa jau ėmėsi iniciatyvos nustatydama standartus, kurie turėtų tapti pasauliniais. Ši normatyvinė galia yra mūsų nepriklausomybės garantas.
Migracija taip pat kelia susirūpinimą europiečiams.
Pernelyg dažnai matėme kivirčus tarp nacionalinių vyriausybių dėl turtų laivų priėmimo Viduržemio jūroje.
Nė viena valstybė narė neturėtų būti palikta viena prisiimti neproporcingą atsakomybę. Visos valstybės narės turėtų būti vieningos, kai susiduria su migracijos iššūkiais.
Negalime palikti šio klausimo populistinių jėgų, kurios džiaugiasi mūsų neefektyvumu, rankose, nepateikdami realių sudėtingos problemos sprendimų.
Be to, europiečių tarpe mes kuriame teisinę sistemą, kuri būtų sąžininga su tais, kuriems reikia apsaugos. Teisinė bazė, kuri bus tvirta tiems, kurie neturi teisės gauti prieglobsčio. Galiausiai, teisinė sistema, kuri bus griežta kontrabandininkams, kurie pelnosi iš pažeidžiamiausių asmenų skurdo.
Esame skolingi savo bendrapiliečiams, taip pat esame skolingi tiems, kurie rizikuoja savo gyvybėmis migracijos kelyje. Nes už figūrų visada slypi žmonių gyvenimai, kartais tragiškos istorijos ir geresnio gyvenimo viltis.
Po dešimtmečio pastangų pagaliau esame pasirengę išeiti iš aklavietės.
Ponios ir ponai,
Kitas iššūkis, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį, yra informacinio karo, tiksliau, dezinformacijos, problema.
Dezinformacija, kuri paveikė mūsų liberalias demokratijas ir visuomenes nuo 2000-ųjų pradžios, kai vystėsi internetas ir socialiniai tinklai.
Dezinformacija sena kaip pasaulis. Dirbtinio intelekto technologinės priemonės, socialiniai tinklai suteikia jam dar neregėtą pasiekiamumą.
Ir tai yra absoliutus pavojus.
Šis pavojus yra dar didesnis, nes jį sustiprina tokios valstybės kaip Rusija ir Iranas, kurios yra tik demokratinės dorybės pavyzdžiai ir puikiai pučiasi ant mūsų politinių scenų poliarizacijos žarijų.
Tikslas tas pats: menkinti demokratijas. Metodas pastovus: pasėti abejones.
Labiau nei bet kada turime imtis reikiamų priemonių ir apsiginkluoti, kad kovotume su šiuo puolimu.
Taip, pasaulis tampa vis pavojingesnis. Taip, Europa susiduria su dideliais iššūkiais.
Bet mes turime išsilaikyti. Laikykitės kurdami ir ginkite taiką ir laisvę. Mes neturime teisės pamiršti, kas esame ir ko norime. Dėl savęs, dėl mūsų vaikų ir dėl Europos.
Esu dalis kartos, kuri buvo vaikas, kai griuvo Berlyno siena, kai Tiananmenio aikštėje pasirodė žmonės... Karta, kuri prisiminė Sovietų Sąjungos žlugimą ir nežabotą milijonų europiečių džiaugsmą, pagaliau laisvą pasirinkti savo likimą. Mes išgyvenome šią pergalę.
Tačiau laikui bėgant mes per daug įsitikinome dėl tvirto ir akivaizdaus šios laisvės pobūdžio. Ekstremalūs judėjimai yra prie valdžios vartų ir ten Europoje. Ar net jame dalyvauti.
Štai kodėl turime rimtai permąstyti ir reformuoti Europą. Europos integracijos istorija mums parodė, kad būtent per krizes prisiimame atsakomybę, Europa tobulėja, keičiasi, vystosi ir stiprėja.
Ir nors daugeliui mūsų piliečių tai gali atrodyti tolima, kartais kelianti nerimą, plėtros klausimą turime spręsti kaip visumą.
Pasaulis mūsų nelaukia. Jei išdrįsime keistis, mūsų kolektyvinis projektas sustings ir praras savo aktualumą. Turime prisitaikyti prie naujos geopolitinės realybės, kurią jau minėjau. Jei nereaguosime į kaimynų raginimą, tai padarys kiti geopolitiniai veikėjai ir užpildys spragą prie mūsų sienų.
Tų pačių baimių turėjome ir prieš 2004 m. plėtrą. Tačiau istorija mums parodė, kad išsiplėtusi Europos Sąjunga, pagrįsta aiškiais tikslais, padeda ginti Europos taiką, saugumą, stabilumą ir gerovę tarptautinėje arenoje.
Laimi visos valstybės narės ir europiečiai.
Štai kodėl mes kovojome, kad Ukrainai ir Moldovai būtų suteiktas ES kandidatės statusas. Štai kodėl manome, kad derybose su Vakarų Balkanais turi būti padaryta pažanga.
Nes stojimo viltis suteikia šioms šalims europinę perspektyvą ir duoda impulsą stumti demokratines reformas.
Tačiau tokia perspektyva negali būti įgyvendinta be mūsų politinio projekto institucinių reformų. Trisdešimties, trisdešimt trijų ar trisdešimt penkių narių sąjunga negalės veikti pagal tas pačias taisykles kaip dvidešimt septyni.
Labai svarbu reformuoti mūsų institucinę struktūrą ir procedūras bei reformuoti Europos biudžetą. Mūsų struktūrinės politikos pritaikymas yra tiek, kad jis atitiktų šalis kandidates dar gerokai prieš joms įstojant, bet ir leistų Sąjungai jas integruoti.
Tai vienas didžiausių mūsų laukiančių iššūkių.
Nepaisant to, ką ką tik pasakiau, iš prigimties esu optimistas. Esu įsitikinęs, kad jei mums pavyks sukurti išsiplėtusią, ambicingą, vieningą ir nuoseklią Sąjungą; Veiksminga Sąjunga, kuri nepalieka nieko nuošalyje ir sprendžia konkrečius mūsų bendrapiliečių rūpesčius, išlaikydama savo vietą pasaulyje, tada tai bus geriausias mūsų atsakas į populizmą ir ekstremizmą.
Ponios ir ponai,
Artėjant birželio mėn. Europos Parlamento rinkimams, kaip niekad svarbu kartu apmąstyti, kokį vaidmenį atlieka Europa, o ypač apie vaidmenį, kurį norime jai suteikti...
Esu jauniausias pirmininkas Europos Parlamento istorijoje. Esu tik trečia moteris, einanti šias pareigas po Simone Veil ir Nicole Fontaine. Ir jei aš galiu čia stovėti prieš jus, tai kovų, kuriuos kovojo šios dvi žavios moterys, dėka.
Suprantu savo atsakomybę prieš jas, visas moteris, kurios ateis po manęs, už mūsų Europos projektą.
Ir štai kodėl šiuo kritiniu mūsų istorijos momentu noriu paraginti visas prancūzes ir vyrus įsipareigoti.
Jei manote, kad mūsų bendro projekto kryptis nėra teisinga arba, priešingai, norite ją pagilinti, įsipareigokite! Jūsų pareiga tai pakeisti.
Nelaukite, kol kažkas kitas tai padarys už jus. Taigi eikite balsuoti, raskite savo balsą, suraskite priežastį ir kovokite už ją.
Tikėti Europa. Europa nusipelno būti ginama, ir mes visi turime atlikti tam tikrą vaidmenį.
Paskutinis žodis, mieli draugai,
Žinau, kaip prancūzai mėgsta cituoti garsius savo praeities vyrus. Taigi, kaip aš galiu baigti savo kalbą nepaminėdamas to, kuris davė savo vardą šiam gražiam amfiteatrui ir kuris ilsisi netoli nuo čia.
Kardinolas Richelieu kartą pasakė: „Turime daug klausytis ir mažai kalbėti, kad mums būtų gerai...“.
Galbūt kalbėjau per daug, bet dabar esu pasiruošęs klausytis.
Ačiū.
"Suteiktas vertimas – yra originali versija prancūzų kalba čia".
