Ekumeninis patriarchas ir Konstantinopolio arkivyskupas Baltramiejus savo Kalėdų žinią skyrė taikos teologijai. Jis pradeda nuo XIV amžiaus hesichasto, šv. Nikolajaus Kavosila, žodžiais, kad per Viešpaties įsikūnijimą žmonės pirmą kartą pažino Dievą trijose asmenybėse. Žmogaus prigimties priėmimas Sūnaus ir Dievo Žodžio bei atverti kelią žmogui sudievinti malone suteikia jam neprilygstamą vertę. Pamiršus šią tiesą, susilpnėja pagarba žmogui. Aukšto žmogaus tikslo neigimas ne tik jo neišlaisvina, bet ir priveda prie įvairių apribojimų ir susiskaldymo. Be savo dieviškosios kilmės sąmonės ir amžinybės vilties žmogus vargu ar lieka žmogumi, nesugebėdamas susidoroti su „žmogaus būsenos“ prieštaravimais.
Krikščioniškas žmogaus egzistencijos supratimas siūlo spręsti problemas, kurias mūsų pasaulyje sukuria smurtas, karas ir neteisybė. Pagarba žmogui, taika ir teisingumas yra Dievo dovana, tačiau norint pasiekti taiką, kurią Kristus atnešė savo įsikūnijimu, būtinas žmonių dalyvavimas ir bendradarbiavimas. Krikščioniškąją poziciją kovos už taiką klausimu lemia Kristaus Išganytojo žodžiai, skelbiantys taiką, sveikinantys su „ramybe jums“ ir kviečiantys mylėti savo priešus. Kristaus apreiškimas vadinamas „Taikos Evangelija“. Tai reiškia, kad mums, krikščionims, kelias į taiką yra pati taika, kad nesmurtas, dialogas, meilė, atleidimas ir susitaikymas yra svarbesni už kitas konfliktų sprendimo formas. Taikos teologija aiškiai aprašyta ekumeninio patriarchato tekste „Apie pasaulio gyvenimą“ (nuo 2020 m.), kur sakoma: „Niekas labiau neprieštarauja Dievo valiai Jo kūriniams, sukurtiems pagal Jo paveikslą ir panašumą. , nei smurtas, kurį žmogus naudoja prieš savo artimą... Galime pagrįstai teigti, kad smurtas yra par excellence nuodėmė. Tai visiškai priešinga mūsų sukurtai prigimčiai ir mūsų antgamtiniam pašaukimui ieškoti meilės sąjungos su Dievu ir artimu...“.
Kylant grėsmei taikai, reikia budrumo ir noro spręsti problemas dialogu. Didieji politikos herojai yra kovotojai už taiką. Mes ir toliau pabrėžiame, kad religijos atlieka taikdarystės vaidmenį tuo metu, kai jos yra kritikuojamos, nes užuot demonstravusios jėgą taikai, palaikymui ir susitaikymui, jos skatina fanatizmą ir smurtą „Dievo vardu“ – tai religinio tikėjimo iškraipymas. ir tai jai nepriklauso.
Tokiomis mintimis ir nuoširdžiais jausmais, visiškai tikėdami, kad Bažnyčios gyvenimas yra pasipriešinimas nežmoniškumui, kad ir iš kur jis kiltų, kviečiame visus į gerą kovą kuriant taikos ir susitaikymo kultūrą. pamatys savo artimo, brolio ir draugo, o ne priešo ir priešo akivaizdoje, ir tai mums visiems, broliams ir vaikams, primena, kad Kristaus gimimas yra savęs pažinimo ir dėkingumo, skirtumo atskleidimo metas. tarp Dievo-žmogaus ir „žmogaus-dievo“, suvokti laisvės „didįjį stebuklą“ Kristuje ir išgydyti „didžiąją traumą“ – susvetimėjimą nuo Dievo.
