Pagrindinės sveikatos sąvokos ir apibrėžimas: Žmogaus gebėjimas prisitaikyti prie savo aplinkos.
Sveikatos apibrėžimą suformulavo Pasaulio sveikatos organizacija ir jis skamba taip: „Sveikata yra ne tik ligos nebuvimas, bet ir fizinės, psichinės ir socialinės gerovės būsena“.
Bendroje sveikatos sampratoje išskiriami du komponentai: dvasinė sveikata ir fizinė sveikata.
Žmogaus dvasinė sveikata – tai jo supratimo ir požiūrio į jį supantį pasaulį sistema. Tai priklauso nuo gebėjimo kurti santykius su kitais žmonėmis, gebėjimo analizuoti situaciją, numatyti įvairių situacijų raidą ir pagal tai kurti savo elgesio modelius.
Dvasinė ir moralinė sveikata turi vieną esminių reikšmių žmogui, šeimai, visuomenei ir valstybei.
Dvasinė sveikata užtikrinama ir pasiekiama per gebėjimą gyventi darnoje su savimi, su artimaisiais, draugais ir visuomene.
Tokia asmens dvasinės sferos būsena, leidžianti jai transformuoti tikrovę pagal moralines, kultūrines ir religines vertybes, kad būtų išsaugota žmogaus ir viso pasaulio gyvybė.
Dvasinė asmenybės sfera yra idealų ir vertybių sritis, atspindinti visos gyvenimo veiklos kryptis. Šie idealai ir vertybės gali skirtis pagal moralinius kriterijus ir būti susiję tiek su gėriu, tiek su blogiu.
Moralinę sveikatą lemia tie principai, kurie yra žmonių visuomenės socialinio gyvenimo pagrindas.
Socialinė sveikata – tai žmogaus socialinio aktyvumo pasaulio atžvilgiu būsena, jo gebėjimas užmegzti ir palaikyti socialinius ryšius ir santykius. Šios socialinės veiklos kokybinį turinį, jos konstruktyvumo ar destruktyvumo lygį lemia žmogaus dvasinės sveikatos lygis.
Ir nors fizinės sveikatos kaitos procesas vyksta tik žemyn, dvasinėje (socialinėje ir psichinėje) jis keičiasi netolygiai, ne kartą išgyvendamas pakilimus ir nuosmukius.
Taigi bendra sveikatos būklė pasirodo sunkiai pasiekiama ir laikui bėgant yra labai nestabili dėl visų šių sveikatos formų kintamumo. Absoliučios žmogaus sveikatos būklė yra retas reiškinys ir labiau idealus nei tikras reiškinys.
Asmens sveikatos idėja yra visuomenėje egzistuojančių teorinių sveikatos modelių atspindys.
Harmoninis sveikatos modelis – pagrįstas sveikatos kaip žmogaus ir pasaulio harmonijos supratimu.
Adaptacijos modelis sveikatai – panašus į pirmąjį, tačiau akcentuojant prisitaikymo prie besikeičiančių vidinės ir išorinės biosocialinės aplinkos sąlygų mechanizmus.
Antropocentrinis žmogaus sveikatos modelis – paremtas aukštesniojo (dvasinio) žmogaus tikslo idėja ir atitinkamai dvasinės sveikatos pirmaujančiu vaidmeniu tarp visų šio daugialypio reiškinio komponentų.
Žmogus pripažįstamas turinčiu neribotas galimybes pagerinti savo vidinę ramybę, taigi ir kokybiškai pagerinti savo fizinę ir socialinę sveikatą.
Iliustracija: Išsaugotos freskos Šv. Georgi bažnyčioje Oreshets kaime – Belogradčiko dvasiniame rajone, Bulgarijoje.
