Archeologai, dirbantys Artimųjų Rytų dykumose, senovinėje gyvenvietėje aptiko stalo žaidimą, kurį žmonės žaidė prieš keturis tūkstančius metų.
Kasinėjimai vykdomi pagal Omano ir Lenkijos projektą „Gyvenviečių plėtra Šiaurės Omano kalnuose bronzos ir geležies amžiuje“, bendrai vadovaujant profesoriui Piotrui Bieliński iš Lenkijos universiteto Viduržemio jūros archeologijos centro. Varšuva ir Dr. Sultan al-Bakri (Sultanas al-Bakri) iš Omano kultūros paveldo ir turizmo ministerijos. Projekto specialistai tyrinėja gyvenviečių raidą ir formas viename mažiausiai ištirtų Omano kampelių – šiaurinės Hajaro kalnagūbrio dalies kalnų slėniuose.
Baigtą sezoną archeologai sutelkė dėmesį į Umm al-Nar (2600–2000 m. pr. Kr.) kultūros paminklus, esančius netoli Ain Bani Saadah kaimo. Ši gyvenvietė yra kelių sankirtoje, kurioje jau buvo rasti keli dideli Umm al-Nar laikotarpio objektai. Naujasis objektas anksčiau taip pat buvo priskirtas šiai archeologinei kultūrai.
Lenkų archeologų teigimu, gyvenvietė nepaprastai įdomi, nes joje yra mažiausiai keturi bokštai: trys apvalūs ir vienas kampinis. Vieno iš apvalių bokštų paviršiuje nesimatė, nepaisant didelio dydžio – iki 20 metrų skersmens; jis buvo aptiktas tik kasinėjimų metu. Apskritai Umm al-Nar kultūrai būdingi tokie dideli akmeniniai pastatai, panašūs į bokštus: jau rasta keli šimtai. Kai kurie yra kolektyviniai laidojimai. Kitų funkcijos nėra iki galo aiškios, nėra jokių požymių, kad jie buvo naudojami kaip gyvenamosios patalpos.
Be to, tyrėjai šioje vietoje aptiko vario apdorojimo įrodymų, taip pat kai kurių varinių objektų. Tai rodo, kad gyvenvietė buvo įtraukta į pelningą vario prekybą, kuria tuo metu garsėjo Omanas: nuorodos į Omano varį atsiranda ekniraiščių tekstuose iš geografiškai artimos senovės Mesopotamijos.
Tačiau bene vienas įdomiausių radinių kasinėjimuose aplink Ain Bani Saada – stalo žaidimas iš akmens. Žaidimo laukas pažymėtas kvadratais, kurių kiekvienas turi centrinę įdubą. Kvadratų yra mažiausiai 13, bet dalis rastos lentos nulaužta, tad jų galėtų būti ir daugiau. Kaulai ar akmenys, pakeičiantys drožles, dar nerasta. Todėl galima tik spėlioti, koks tai žaidimas.
Archeologai teigia, kad tai panašu į karališkąjį Uro žaidimą – senovinį stalo žaidimą, kurio atsiradimą istorikai datuoja III tūkstantmečiu prieš Kristų. Žaidimo laukų radiniai jam buvo padaryti Mesopotamijoje, o taisyklės mums žinomos dėl Babilono molio lentelių. Tai žaidimas dviems žmonėms, panašus į šiuolaikinį nardą. Įdomu tai, kad pirmasis karališkasis žaidimas, kurį XX amžiaus pirmoje pusėje rado anglų archeologas Leonardas Woolley, kasinėdamas karališkąjį palaidojimą Ūre, datuojamas maždaug tuo pačiu laiku kaip ir akmenų žaidimo laukas, kuris dabar buvo atrado.
Pažymėtina, kad archeologai turi atkastų klodus, priklausančius mažiausiai penkiems skirtingiems archeologiniams laikotarpiams. Jie aptiko žmonių pėdsakų iš vėlyvojo neolito laikotarpio (4300-4000 m. pr. Kr.), Umm al-Nar kultūros bronzos amžiaus (2600-2000 m. pr. Kr.) ir Geležies amžiaus (1100-600 m. pr. Kr.). Be to, yra radinių, datuojamų maždaug I tūkstantmečio pradžia (jie dar nepriskirti), ankstyvojo islamo laikotarpio gyvenvietės griuvėsiai, stovintys ant ankstesnių liekanų. Tokia gyvenviečių pėdsakų gausa įrodo, kad šis slėnis įvairiais laikais buvo svarbi vieta žmonėms.
Ir tai nenuostabu, nes Omano pakrantės juosta yra vienas iš pagrindinių būdų apsigyventi žmonėms iš Afrikos į Pietų ir Pietryčių Aziją. Bet jei kalbame apie Umm al-Nar kultūrą, tai negalime nepaminėti paslaptingos Magano karalystės, kurią istorikai vis dažniau lokalizuoja Omane. Apie tai žinome iš Mesopotamijos šaltinių ir ji apibūdinama kaip itin išsivysčiusi valstybė. Minima, kad Maganas prekiavo su šumerais ir Mellukha (manoma, kad yra Vakarų Indijoje). Taip pat ši būsena žinoma kaip vario šaltinis (apie rastus lydymosi įrodymus minėjome aukščiau) ir diorito – stambiagrūdės magminės uolienos, susidedančios iš bazalto ir granito, šaltinis. Būtent ant diorito stelos iškaltas pagrindinis Hamurabio kodekso tekstas.
