Žmonijos istorijoje buvo tik kelios galingos dvasinės ir religinės pasaulėžiūros kryptys, susijusios su tam tikrais rašto tipais. Europos kultūros istorijoje iš esmės yra du tokie rašymo tipai. Viena iš jų yra lotynų kalba, kuri dėl savo raidos gali būti vadinama vakarietiška, nes ją daugiausia vartoja Vakarų Europos kalbos. Pirmaisiais mūsų eros amžiais lotyniška abėcėlė, iš pradžių turėjusi išreikšti romėnų pagonišką dvasingumą, kartu pradėjo reikšti krikščioniškąjį dvasingumą Vakarų Europos apraiška. Vos sustiprėjusi iki IV–V amžių, krikščioniškoji lotynų tarnystė ėmė vis labiau silpti dėl atgimstančios pagoniškos kultūros puolimo. Vakarų Europos krikščioniškojo ir magiškojo dvasingumo mišinys pasiekė tarpinį viršūnę XIV-XVI amžių Renesanso laikotarpiu, o toliau, moderniaisiais amžiais, tik sustiprėjo, formuodamas tai, kas pradėta vadinti Naujuoju Vakarų Babilonu. Šią magišką savo giliausia dvasine esme Vakarų bendruomenę sudarė tautos, kurių rašymo sistema susikūrė lotyniškos abėcėlės pagrindu (įskaitant ir visai ne vakarietiškas ir visai neeuropietiškas tautas, vis dar įtraukiamas į pasaulio sūkurį). Vakarų dvasia ir lotyniškas raštas).
Kitas, santykinai tariant, rytietiškas Europos rašto tipas suformuotas iš dalies jo pagrindu sukurtos dvilypės graikų ir slavų-kirilicos raštų vienybės. Šis laiškas savo graikišku komponentu iš pradžių išreiškė helenišką, vėliau helenistinį pagonišką dvasingumą, o pagal R.Kh. – stiprėjant galiai – krikščionių ortodoksų tikėjimas. Savo mistinio augimo viršūnėje graikų raštas pasitarnavo kaip medžiaga kuriant naują slavų kirilicos raštą, sukurtą ir išplatintą šventųjų šviesuolių Kirilo ir Metodijaus darbais, visų pirma šventųjų stačiatikių garbinimui. Pirminė kirilicos abėcėlės paskirtis buvo išsaugota kaip pagrindinė kelis šimtmečius, o iš esmės ji išlieka iki šių dienų, nes 1708 m. Petro I įvestas civilinis supaprastintas kirilicos raštas tik sustiprino jos liturginį naudojimą bažnytinei slavų kirilicai. Vykstant istorinei raidai Europa, pats graikiškas raštas vis labiau prarado savo reikšmę ir stiprumą, kai Bizantija silpsta, o slavų kirilicos abėcėlė, priešingai, vis labiau įsigalėjo, daugiausia Rusijos, Rusijos sąskaita.
Kova tarp kirilicos ir lotyniškos abėcėlės įsiplieskė iškart po kirilicos abėcėlės gimimo: 860–870 m. Tuo metu Vakarai, nepaisant plačiai paplitusios trikalbių erezijų, vis dėlto turėjo pripažinti kirilicos abėcėlės teisę liturginiam naudojimui ir šventų krikščioniškų knygų vertimams. Nuo to laiko ši kova niekuomet neišnyko, išlaikė savo pagrindinius bruožus ir metodus iš epochos į epochą, o partijų sėkmė buvo kintama.
Vakarų katalikiškoji Roma pamažu primetė lotynišką abėcėlę priklausomoms slavų tautoms: nuo XII a. kroatams (be to, jų kirilicos pasipriešinimas nutrūko tik XIX a.), nuo XIII a. čekams, nuo XIV a. – lenkams. Ortodoksai rumunai iš viso nepradėjo pereiti prie lotyniškos abėcėlės iki 12 m.
Naujausioje istorijoje Serbijos atvejis yra orientacinis: esant galingam Vakarų spaudimui, nuo 1990-ųjų ji išgyvena spartų rašto romanizavimą. Valstybiniu lygmeniu kirilicos abėcėlė tebėra vienintelė abėcėlė, tačiau kasdieniame gyvenime lotyniška abėcėlė naudojama labai plačiai, nemažai laikraščių leidžiama tik lotyniška abėcėle, ji vyrauja ir elektroniniame tinkle. 2006 metais nuo Serbijos atsiskyrusioje Juodkalnijoje lotyniškos ir kirilicos abėcėlės teisiškai vienodos, o kasdieniame gyvenime lotynizacija auga.
Rusijoje tam tikrą rašymo judėjimą prie lotyniškos abėcėlės inicijavo Petras I, kai nuo 1708 m., be bažnytinės slavų kirilicos, pradėjo diegti supaprastintą civilinę abėcėlę, skirtą nebažnytinei literatūrai aptarnauti. Daugelio nuomone, naujosios kirilicos abėcėlės išvaizda pradėjo šiek tiek panašėti į lotynišką abėcėlę: „<...> kampuotos raidės pradėjo artėti prie suapvalintų lotyniškų“[2]. Tačiau užsieniečiai ir vietiniai vakariečiai atnaujintą vidaus raštą ir toliau laikė nepakankamai tobulu, įžvelgdami gryną tobulumą lotyniškoje abėcėlėje.
Apskritai XIX amžiuje Rusijai pavyko gana sėkmingai, nors ir su įvairia sėkme, sulaikyti lotyniškos abėcėlės antpuolį. XX amžiuje kova tęsėsi, yra dvi gana sėkmingo lotyniškojo rašto puolimo epochos, tačiau abiem atvejais ji vis tiek buvo sustabdyta. Abu puolimai sutampa su Vakarų įtakos bangomis visam Rusijos gyvenimui, kylančioms perversmų sąlygomis.
Pirmuoju atveju tai ankstyvojo sovietmečio dešimtmetis. 1919 m. Švietimo liaudies komisariato mokslinis skyrius ir asmeniškai liaudies komisaras AV Lunacharsky siūlo išversti visų Rusijos tautybių, įskaitant rusus, laišką į lotynų kalbą. Leninas užjautė tai, bet dėl taktinių priežasčių sustabdė darbą rusų kalbos dalyje. Naujai sukurtoje SSRS jie prasidėjo nuo tautinių mažumų kalbų lotynizacijos, o tarp tiurkų tautų arabiškas raštas buvo pakeistas lotynišku raštu. 1920-aisiais verslas vystėsi gerai. Nuo 1928 m. veikė ir rusų abėcėlės romanizacijos komisija. Tačiau jau 25 metų sausio 1930 dieną Visasąjunginės bolševikų komunistų partijos Centro komiteto politinis biuras, vadovaujamas Stalino, nurodė Glavnaukai nutraukti darbą šiuo klausimu. Nuo ketvirtojo dešimtmečio vidurio, vadovaujant Stalinui, buvo padarytas prorusiškas valstybės posūkis ir tos mažųjų tautų abėcėlės, kurioms jau buvo sukurta lotyniška abėcėlė, buvo verčiamos į kirilicą. Per kitą pusę amžiaus jie bandė užrašyti net matematines formules, programavimo kalbas ir mokslinę svetimžodžių transliteraciją kirilica.
Nauja romanizacijos banga natūraliai prasideda po 1991 m. perversmo. Iš išorės jį įvairiais būdais sustiprina, ypač sparčiai didėjant anglų kalbos lotynų abėcėlės dominavimui pasauliniame elektroniniame tinkle. Lotynų kalba fiksuoja reklamą visomis jos apraiškomis, skirtingų moralės ir meniškumo lygių tvorų ir sienų užrašais.
Dešimtajame dešimtmetyje buvo atliktas atvirkštinis vertimas iš kirilicos į lotynų kalbą iš daugelio buvusių sovietinių respublikų kalbų, kurios XX amžiaus 1990 dešimtmetyje jau buvo patyrusios pirmą lotynizaciją. Kai kuriais atvejais jis buvo sėkmingas (pavyzdžiui, Moldovoje, Azerbaidžane), kitais (pavyzdžiui, Uzbekistane, Turkmėnistane) jis buvo pristabdytas dėl daugiamačių sunkumų. Kai kurios naujos valstybės, tokios kaip Ukraina, Kazachstanas, Kirgizija, Tadžikistanas, jau nekalbant apie Baltarusiją, tuomet liko ištikimos kirilicos abėcėlei, bet vis dar neramios. Ukrainoje, pačioje provakarietiško prezidento Juščenkos vadovavimo pradžioje, 1920 m., „buvo parengtas Ukrainos prezidento dekreto projektas dėl laipsniško nacionalinio rašto vertimo iš kirilicos į lotynų kalbą. <…> Dekretas numato Ukrainos abėcėlę, sukurtą kirilicos abėcėlės pagrindu, pakeisti lotyniška abėcėle Ukrainos švietimo ir biuro darbo sistemoje 2005–2005 m. Perėjimas prie lotyniškos abėcėlės vykdomas „siekiant sustiprinti Ukrainos integraciją į Europos bendriją, išplėsti ukrainiečių kalbos komunikacines funkcijas... stiprinti įvairiapusius ryšius su valstybėmis, kurios yra šiuolaikinės civilizacijos tvirtovė“[ 2015]. Tada plano įgyvendinimas sulėtėjo, tačiau po perversmo 19 m. pradžioje vienas pirmųjų provakarietiškai pasiskelbusios vyriausybės įstatymų leidybos judėjimų buvo nauja raštijos romanizavimo klausimo formuluotė. Kovo mėnesį tapo žinoma, kad „laikina speciali komisija įstatymo projektui „Dėl kalbų plėtros ir vartojimo Ukrainoje“ rengti svarsto galimybę laipsniškai atsisakyti kirilicos abėcėlės vartojimo šalyje“[2014]. ].
2012 m. gruodį Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas kitame savo „Žinute žmonėms“ pareiškė: „Būtina pradėti parengiamuosius darbus dėl kazachų abėcėlės vertimo į lotynų rašmenis nuo 2025 m. Tai pasitarnaus ne tik kazachų kalbos raidą, bet ir paversti ją šiuolaikinės informacijos kalba“[21].
Panašūs romanizacijos siekiai atsirado 1990-aisiais naujai susikūrusioje Rusijoje tiek nacionaliniu, tiek atskirų federacijos subjektų lygmeniu. Jau 1992 metais Čečėnijos Respublikos Ičkerijos parlamentas leido čečėnų kalbos lotynišką abėcėlę, sukurtą dar 1925 metais (o 1938 metais pakeistą kirilica). Čečėnijos lotyniška abėcėlė buvo naudojama ribotai (be kirilicos) laikotarpiu, kai respublika buvo labiausiai izoliuota nuo Rusijos (1992–1994, 1996–2000). Tiesa, naudojimas buvo sumažintas iki užrašų viešose vietose.
Panašiai 1999 metais Tatarstane buvo priimtas įstatymas atkurti lotynišką totorių abėcėlės raštą.
