Bažnyčios tėvai išganymą taip pat suprato kaip išganymą pirmiausia iš nuodėmių. „Mūsų Kristus, – sako šv. Justinas Kankinys, – atpirko mus, pasinėrusį į didžiausias mūsų padarytas nuodėmes, nukryžiavimu ant medžio ir pašventinimu vandeniu, ir padarė mus maldos ir garbinimo namais. “ „Mes, – sako šv. Justinas, – vis dar būdami atiduoti paleistuvystei ir apskritai kiekvienam niekšiškumui, sėmėmės savyje malonės, kurią pagal Jo Tėvo valią suteikė mūsų Jėzus, visa, kas nešvaru ir pikta. kuriais buvome apsirengę. Velnias sukyla prieš mus, visada veikia prieš mus ir nori kiekvieną patraukti prie savęs, bet Dievo angelas, ty Dievo galia, atsiųsta mums per Jėzų Kristų, jį uždraudžia, ir jis nuo mūsų pasitraukia. nuodėmių ir nuo kankinimo bei liepsnos, kurią velnias ir visi jo tarnai mums ruošia ir iš kurių vėl mus išlaisvina Jėzus, Dievo Sūnus. Taigi šventasis Justinas nepamiršta nuodėmės pasekmių, tačiau išsivadavimas iš jų jam atrodo kaip išganymo pasekmė, o ne jo esmė ir pagrindinis tikslas („išgelbsti vėl“). Išganymo esmė slypi tame, kad Viešpats Jėzus Kristus davė mums galią, kurios pagalba įveikiame mus puolančio velnio puolimus ir liekame laisvi nuo buvusių aistrų.
„Aš, – sako šventasis siras Efraimas, – išgelbėtas nuo daugybės skolų, nuo nuodėmių legiono, nuo sunkių neteisybės pančių ir nuo nuodėmės tinklų, buvau išgelbėtas nuo piktų darbų, nuo slaptų nusikaltimų, nuo nešvarumų. korupcijos, nuo kliedesių bjaurybės. Aš pakilau iš šito purvo, išėjau iš šios duobės, išėjau iš šios tamsos; išgydyk, Viešpatie, pagal Tavo neištikimą pažadą visas silpnybes, kurias matai manyje. Šiais žodžiais kunigas Efraimas ne tik išreiškia išganymo esmę jo turinio požiūriu, bet ir leidžia suprasti pačią jo formą, būdą, kuriuo jis vykdomas: tai nėra koks nors išorinis teisminis ar magiškas. veiksmas, o vystymasis, palaipsniui vykstantis žmoguje veikiant Dievo malonei, kad būtų atpirkimo laipsniai. „Tobulas krikščionis, – išsako tą pačią mintį Šventasis Tėvas, – gamina visas dorybes ir visus tobulus dvasios vaisius, pranokstančius mūsų prigimtį... su malonumu ir dvasiniu malonumu, kaip natūralų ir įprastą, jau be nuovargio ir lengvai, nebevargdamas. su nuodėmingomis aistromis, kaip visiškai atpirktas Viešpaties“.
Tą pačią mintį labai aiškia forma galima rasti ir šv. Atanaze iš Aleksandrijos: „Kadangi, – sako jis, – žmogaus prigimtis, patyrusi pokyčius, paliko tiesą ir pamilo neteisybę, tada Viengimis tapo žmogumi. ištaisyti tai savyje, įkvėpti žmogaus prigimtį mylėti tiesą ir nekęsti neteisėtumo“.
Šventojo Grigaliaus teologo teigimu, Kristus „vadinamas „Išvadavimu“ (1 Korintiečiams 1:30), nes Jis išlaisvina mus, laikomus nuodėmės apsuptyje, atidavė save už mus kaip išpirką, kaip apvalančią auką už pasaulis“.
Išganymo esmė
Taigi, stačiatikių požiūriu, žmogaus išganymo esmė, prasmė ir galutinis tikslas – išvaduoti jį iš nuodėmės ir suteikti jam amžiną šventą gyvenimą bendrystėje su Dievu. Stačiatikis nepamiršta nuodėmės, mirties, kančios ir kitų pasekmių, yra nedėkingas už išlaisvinimą iš jų Dievui – tačiau šis išsivadavimas jam nėra pagrindinis džiaugsmas, kaip tai yra teisiniame gyvenimo supratime. Ortodoksai, kaip ir apaštalas Paulius, dejuoja ne tiek dėl to, kad jam gresia bausmė už nuodėmę, iš kurios (nuodėmės) jis niekaip negali išsivaduoti, bet kad negali „atsikratyti šio mirties kūno“, kuriame gyvena. „kitas įstatymas, kuris prieštarauja jam patinkančiam „proto įstatymui“ (Rom. 7:22-25). Ne baimė dėl savęs, o šventumo, gyvenimo pagal Dievą troškimas verčia liūdėti tikrąjį pamaldumo asketą.
Jei tai yra išganymo esmė, tada pats jo būdas mums tampa tikras.
Jei galvojama tik apie žmogaus išvadavimą iš kančios, tai visiškai nesvarbu, ar šis išvadavimas yra nemokamas, ar ne laisvas iš žmogaus pusės. Bet jeigu žmogų reikia nuteisinti, reikia išvaduoti būtent iš nuodėmės, tada visai nėra abejinga, ar žmogus bus tik kenčiantis subjektas dėl antgamtinės jėgos veikimo, ar jis pats dalyvaus jo išlaisvinimas.
Išganymas įvyksta be nesėkmių dalyvaujant žmogaus sąmonei ir laisvei; tai moralinis, o ne mechaninis dalykas.
Štai kodėl Šventajame Rašte ir Bažnyčios tėvų darbuose nuolat norima įtikinti žmogų siekti savo išganymo, nes niekas negali būti išgelbėtas be jo paties pastangų. Šventumas, jei tai nevalinga gamtos savybė, praras savo moralinį pobūdį ir virs abejinga būsena. „Negali būti malonus iš reikalo“ (I. Chrizostomas).
Todėl lygiai taip pat neteisinga išgelbėjimą suvokti kaip poelgį, kuris išoriškai yra protingas žmogui ir vyksta žmoguje atskirai nuo dalyvavimo jo laisvėje. Abiem atvejais žmogus pasirodytų tik silpnavalis kažkieno įtakos subjektas, o tokiu būdu jo gautas šventumas niekuo nesiskirtų nuo įgimto šventumo, kuris neturi moralinio orumo ir todėl. , visai ne aukščiausias gėris, kurio jis siekia. žmogus. „Aš, – sako šv. I. Chrizostomas, – girdėjau daug žmonių sakant: „Kodėl Dievas mane sukūrė autokratišką dorybe? Bet kaip pakelti tave į dangų, snūduriuojantį, miegantį, išduotą ydų, prabangos, apsirijimo? Ar jūs taip pat neatsiliktumėte nuo ydų? „Žmogus nepriimtų prievarta jam primesto šventumo ir liktų toks pat. Todėl, nors Dievo malonė gelbsti žmogų daug nuveikia, nors jai galima priskirti viską, tačiau jai „reikia ir tikinčiojo, kaip rašančios lazdos ar strėlės veiklioje“ (Kirilas iš Jeruzalės.) „Žmogaus išganymą ruošia ne smurtas ir savivalė, o įtikinėjimas ir gera prigimtis. Todėl kiekvienas yra valdingas savo išgelbėjimui “(Izidorius Pelusiotas). Ir tai ne tik ta prasme, kad jis pasyviai suvokia malonės poveikį, taip sakant, atsiduoda malonei, bet ir tuo, kad jam pasiūlytą išganymą sutinka su karščiausiu troškimu, kad jis „uoliai nukreipia akis. į šviesą“ (Dievo) (Irenėjus iš Liono). Efraimas Sirinas – visada pasiruošęs duoti tau savo dešinę ranką ir pakelti tave iš nuopuolio. Nes kai tik tu pirmas ištiesi jam ranką, Jis duos tau savo dešinę, kad tave pakeltų“. tik savo išganymą, bet „padeda jame veikiančiai malonei“. Kiekvienas geras dalykas, kuris vyksta žmoguje, kiekvienas moralinis augimas, kiekvienas pokytis, kuris vyksta jo sieloje, būtinai nevyksta už sąmonės ir laisvės ribų, kad ne kažkas kitas, o „pats žmogus keistųsi pats, iš seno virsdamas į naujas“. Išganymas negali būti koks nors išorinis teisminis ar fizinis įvykis, bet turi būti moralinis veiksmas, todėl būtinai kaip neišvengiama sąlyga ir dėsnis suponuoja, kad žmogus pats atliktų šį veiksmą, nors ir su malonės pagalba. Malonė, nors ir veikia, nors daro viską, yra laisvėje ir sąmonėje. Tai yra pagrindinis stačiatikių principas, kurio negalima pamiršti, norint suprasti Ortodoksų Bažnyčios mokymą apie patį žmogaus išganymo būdą.
Šaltinis: su reikšmės neiškreipiančiais santrumpos, iš arkivyskupo (Suomija) Sergijaus veikalo: „Ortodoksų Išganymo doktrina“. Red. 4. Sankt Peterburgas. 1910 (b. l. 140-155, 161-191, 195-206, 216-241) – rusų k.
Marijos Orlovos nuotrauka:
