"Nes gyvenimas yra daugiau nei maistas, o kūnas - daugiau nei drabužiai"
Evangelija pagal Luko 12 skyrių, 23 eilutę
„Sveikata“ – tai aktyvus procesas, kurio metu žmonės supranta ir pasirenka geresnį gyvenimo būdą; kaip koncepcija, ji sujungia sveikos gyvensenos idėją (pavyzdžiui, maisto ir judėjimo kultūrą) su fizinio, psichinio ir emocinio asmenybės vystymosi idėja, siekiant sukurti vidinę harmoniją ir harmoniją su kitais. Tai reiškia žinias ir supratimą (ar bent norą mokytis) apie asmens vidinio pasaulio – emocinio, dvasinio – turtingumą ir socialinę aplinką, o svarbiausia – savimonės ugdymą, suvokimo ir emocijų brandą.
Sveikata yra:
sąmoningas, organizuotas ir skatinantis procesas asmenybei atskleisti savo potencialą, pasiekti intelektualinę ir psichinę pusiausvyrą;
daugiasluoksnis, visapusiškas gyvenimo būdas, kuris yra pozityvus ir teigiantis;
darni sąveika su aplinka (biologine ir socialine).
Billas Hetleris, Nacionalinio gerovės instituto (JAV) vienas iš įkūrėjų ir direktorių tarybos prezidentas, sukūrė šešių sveikatingumo dimensijų modelį, iš kurių viena yra dvasinė sveikata.
Ši dimensija yra susijusi su žmogaus egzistencijos prasmės ir tikslo paieška. Tai ugdo visatoje egzistuojančių gyvybės ir gamtos jėgų gylio ir visapusiškumo jausmą ir vertinimą. Eidami keliu galite patirti abejonių, nevilties, baimės, nusivylimo ir praradimo jausmus, taip pat malonumą, džiaugsmą, laimę, atradimą – tai svarbūs išgyvenimai ir ieškojimo elementai. Jie apims jūsų vertybių sistemos polius, kurie nuolat prisitaikys ir keisis, kad įprasmintų egzistenciją. Sužinosite, kad pasieksite psichinę pusiausvyrą, kai jūsų veiksmai priartės prie jūsų įsitikinimų ir vertybių ir pradėsite kurti naują pasaulėžiūrą.
Interviu agentūrai „Interfax-Religia“ (17 m. spalio 2006 d.) buvo išsakyta tokia kritika dėl kai kurių Europos Sąjungos pareigūnų nesąžiningų išpuolių prieš tradicines krikščioniškas konfesijas. „Per pastaruosius dešimt metų Europos Parlamentas daugiau nei trisdešimt kartų pasmerkė stačiatikių ir katalikų bažnyčias už žmogaus teisių pažeidimus ir nė karto nepateikė panašių kaltinimų tokioms šalims kaip, pavyzdžiui, Kinija ir Kuba“, – sakė viceprezidentas. Europos Parlamentas Mario Mauro tarptautinėje konferencijoje „Europa lūžio taške: dviejų civilizacijų susidūrimas ar naujas dialogas?“.
Jo teigimu, pagrindinė tokių kaltinimų ir panašių Europos valdžios sprendimų priežastis iš tikrųjų yra „daugelio įsitikinimas, kad Europą reikia kurti nedalyvaujant religijai, kad tokios strategijos turime laikytis, kad galėtume pasipriešinti. fundamentalizmas“. „Jie painioja fundamentalizmą ir religiją. Esame prieš fundamentalizmą, bet privalome palaikyti religiją, nes religija yra žmogaus dimensija“, – pažymėjo Europos Parlamento vicepirmininkas. Bažnyčios dalyvavimo Europos viešajame gyvenime priešininkai, jo teigimu, savo pozicijų dėka gali tapti „vienytos Europos projekto griovimo šaltiniais“. Mario Mauro savo kalboje konferencijoje taip pat teigė, kad viena iš didžiausių šiuolaikinės Europos grėsmių yra moralinis reliatyvizmas, kai „kai kuriose šalyse bandoma kurti visuomenę be Dievo, tačiau tai išprovokuoja rimtų problemų“. „Netiki Europa anksčiau ar vėliau išnyks, ištirps“, – pasitikėjimą išreiškė europarlamentaras. Šiuolaikinėje visuomenėje žmogaus gyvybė ir garbė nuvertinama, septynios mirtinos nuodėmės visur priimamos kaip laukiami svečiai. Materialinis masių skurdas neabejotinai yra didžiulė gyvenimo blogybė. Tačiau skurdas yra daug didesnis. Tai didelės dalies žmonių protinis skurdas, jų dvasinis skurdas, sąžinės skurdas, širdies tuštuma.
Kristaus įsakymas yra ne tik etinė norma, bet pats savaime yra amžinasis dieviškasis gyvenimas. Gamtinis žmogus neturi šio gyvenimo savo sukurtoje (materialioje) būtyje, todėl vykdo Dievo valią, tai yra gyventi pagal Dievo įsakymą, žmogus negali savo jėgomis; bet jo prigimtis yra siekti Dievo, palaimintojo amžinojo gyvenimo. Prigimtinio žmogaus siekiai liktų tik siekiais be galimybės realiai įgyvendinti, jei nebūtų Dieviškosios galios – malonės, kurios kaip tik ir siekiama savaime, tai yra amžinojo dieviškojo gyvenimo. Reikia tik klausytis sąžinės ir pareigos balso – Dievo įsakymo ir eiti į pamaldumą bei meilę vedančiu keliu, kad žmoguje prikeltume žmogiškumą.
„Per Šventąją Dvasią pažįstame Viešpatį, o Šventoji Dvasia gyvena kiekviename žmoguje: ir prote, ir sieloje, ir kūne. Taip mes pažįstame Dievą ir danguje, ir žemėje“ – šiais garbingojo Silouano iš Atonskio žodžiais galime pradėti sveikos dvasios ir sveiko kūno santykio klausimo tyrimą, o tai ir yra pagrindinė žmogaus užduotis. sveikatingumo filosofija. Net Senojo Testamento rašytojas Tobijas aiškiai atskleidžia, kad liga siejama su ligas sukeliančiomis dvasiomis – demonais žmonių kūnuose.
Žmogaus prigimtis per jai būdingas energijas atskleidžia mums individo asmenybę ir padaro ją prieinamą kitiems bei Dievui, o tai reiškia asmeninės patirties unikalumą arba per mistinio patyrimo atskleidimą, arba per susijungimą meilėje. Per šį sąlytį su Dievo energija žmogaus asmenyje įspaudžiamas Kristaus paveikslas, kuris veda mus į Dievo pažinimą ir daro mus „dieviškosios prigimties“ dalininkais (2 Pt 1:4), o mūsų hipostazė pasireiškia per vienybę. su Kristumi. Kolorado mokslo centro ekspertai, pirmą kartą atkūrę tūrinę Kristaus figūrą iš atvaizdo, atspausdinto ant Turino drobulės, mums aprašo žemiškąją Jėzaus Kristaus išvaizdą: ūgis 182 cm, svoris 79.4 kg. Remdamiesi spauda ir pasitelkę naujausias kompiuterines technologijas, amerikiečių mokslininkai apskaičiavo visus Kristaus kūno parametrus ir padarė jo gipsinį modelį. Tai galima laikyti tiksliausiu Jėzaus figūros ir veido atkūrimu. Kristus buvo aukštas ir stambus vyras. Specialistų skaičiavimu, Jo ūgis buvo 182 centimetrai, o svoris neviršijo 79.4 kilogramo. Jis buvo visa galva aukštesnis už savo amžininkus. Kai Jėzus vaikščiojo tarp savo mokinių, žmonės matė Jį iš tolo. Ir net sėdintis Kristus buvo aukštesnis už kitus (cituota iš Svetlanos Makuninos, „Mokslininkai atkūrė Gelbėtojo paveikslą“, „Gyvenimas“). Dievo Dvasia turi gyventi sveikame kūne, tiksliau, sveika dvasia žmoguje suponuoja kūno sveikatą. Yra ne vienas atvejis, kai stebime simbiozę tarp sveikos dvasios silpname kūne, kai dvasia padeda pakelti fizines negalias. „Broliai Karamazovai“ Dostojevskis teigia: „Platus, be galo platus yra žmogus: jis gali nukristi į Sodomos ir Gomoros bedugnę. Ir jis gali pakilti į Siksto Madonos aukštumas. Kai žmogus gyvena su blogiu vardan blogio, žmogus yra moralinis nulis, moralinių nuodų šaltinis, didelis dvasinis minusas, dvasinis invalidas. Jėzus Kristus nelaiko nė vienos sielos prarasta, nes žino, kaip sunku iki galo dvasiškai išgyti, kad žmogus taptų gyva dieviškojo plano kibirkštimi, geriausių žmonijos spalvų aromatu. Taigi yra ir žmonių su aukšta moraline temperatūra, nesavanaudišku idealizmu ir pelnytu gyvenimo komfortu. Piktžoles ravėti būtina, bet daug svarbiau pasėti gerą sėklą. Mes esame asmeninės būtybės, kurias sukūrė pats Dievas, ir tai, ką Jis mums davė, neturėtų būti vertinama kaip statiška dovana. Mes turime tikrą laisvę skirtis. Mūsų elgesys gali pasikeisti. Mūsų charakterį galima tobulinti toliau. Mūsų įsitikinimai gali subręsti. Mūsų dovanas galima puoselėti.
„Dievas pripildo žmogų visiškai – protą, širdį ir kūną. Žinotojas, žmogus ir Žinantis, Dievas, susilieja į vieną. Nei Vienas, nei Kitas dėl jų susijungimo netampa „objektu“. Dievo ir žmogaus santykių prigimtis pašalina objektyvumą ir yra egzistencinė savo esme, reiškianti asmeninį Dievo buvimą žmoguje ir žmogaus buvimą Dieve. Žmogų gąsdina jo nešvarumas ir sugedimas, tačiau jo patiriamas atleidimo-susitaikymo su Dievu troškulys yra „neišmanančiam sunkiai paaiškinamas dalykas“ ir, kad ir kokia stipri būtų kančia, jam būdingas ir Dievo pašaukimo džiaugsmas, naujo gyvenimo spindesys. Patirtis kitose srityse – meninis įkvėpimas, filosofinis apmąstymas, mokslinės žinios „visada ir neišvengiamai santykinės prigimties“, taip pat „piktybės dvasių“ apgaulingos šviesos patirtis leidžia teigti, kad jo sugrįžimas į tikrąją Šviesą. yra „sūnaus palaidūno“ sugrįžimas, gavęs naujų žinių apie žmogų ir buvimą tolimoje šalyje, bet ten neradęs Tiesos.
Terminą „stačiatikių psichoterapija“ įvedė vyskupas Hierotei Vlahos. Savo knygoje „Sielos liga ir gydymas“ jis išsamiai nagrinėja stačiatikybę kaip terapinį metodą. Šis terminas netaikomas atskiriems žmonėms, kenčiantiems nuo psichologinių problemų ar neurozių. Pagal stačiatikių tradiciją, po Adomo nuopuolio žmogus serga, jo protas (nous) aptemsta ir jis prarado ryšį su Dievu. Mirtis patenka į žmogaus egzistenciją ir sukelia daugybę antropologinių, socialinių, net ekologinių problemų. Šioje tragedijoje puolęs žmogus išlaiko Dievo paveikslą savyje, bet visiškai praranda savo panašumą į Jį, nes nutrūksta jo santykis su Dievu. Šis judėjimas iš nuopuolio būsenos į sudievinimo būseną vadinamas gydymu, nes yra susijęs su jos grįžimu iš būsenos, kurioje gyvena prieš gamtą, į gyvenimą gamtoje ir virš jos. Laikydamiesi stačiatikių gydymo ir praktikos, kurią mums atskleidė Šventieji Tėvai, žmogus gali sėkmingai susitvarkyti su savo mintimis ir aistromis. Nors psichiatrija ir neurologija yra kviečiami gydyti patologines anomalijas, stačiatikių teologija nagrinėja gilesnius atvejus, kurie juos sukelia. Ortodoksų psichoterapija bus naudingesnė norintiems išspręsti savo egzistencines problemas; tiems, kurie suprato, kad jų protas yra aptemęs, ir šiuo tikslu jie turi išsivaduoti iš savo aistrų ir minčių tironijos, kad pasiektų savo proto nušvitimą bendrystėje su Dievu.
Visas šis gydymas ir gydymas ar psichoterapija yra glaudžiai susiję su kontempliatyvia Bažnyčios tradicija ir jos hesichastiniu gyvenimu ir yra saugomi „Gerumo“ tekstuose, šventųjų Bažnyčios tėvų raštuose ir pirmiausia Šv. Grigalius Palamas. Tikrai niekas negali ignoruoti fakto, kad kontempliatyvus ir hesichastinis gyvenimas yra tas pats gyvenimas, kurį galima pamatyti pranašų ir apaštalų gyvenime, kaip tiksliai aprašyta Šventojo Rašto tekstuose. Iš to aišku, kad kontempliatyvus gyvenimas iš tikrųjų yra evangelinis gyvenimas, kuris egzistavo Vakarų pasaulyje prieš jį pakeičiant scholastine teologija. Net šiuolaikiniai Vakarų mokslininkai pažymi šį faktą. Žmogaus dvasia siekia užbaigtumo ir vientisumo, vidinės ramybės ir ramybės. Šiuolaikinio pasaulio chaose ir skausme turime rasti šį gydymo būdą ir gyventi taip, kaip mums rekomenduoja šventieji Bažnyčios tėvai. Žinoma, Šventieji tėvai buvo anksčiau nei šiuolaikiniai psichologai ir psichiatrai. Veidrodyje matome savo fizines ydas, o artime – dvasines ydas. Jei žmogus mato ydą savo artime, tai ši yda yra ir jame pačiame. Žiūrime į save jame kaip į veidrodį. Jei žiūrinčiojo veidas yra švarus, veidrodis taip pat yra švarus. Veidrodis pats savaime mūsų nei suteps, nei neapvalys, o tik suteikia galimybę pažvelgti į save kitų akimis.
Šiuolaikinis žmogus, pavargęs ir atgrasęs nuo daugybės jį kankinančių problemų, ieško poilsio ir uosto. Svarbiausia, kad jis ieško gydymo savo sielai nuo nuolatinės „psichinės depresijos“, kurioje gyvena. Norint paaiškinti priežastį, šiais laikais apyvartoje galima rasti daug psichiatrų pateiktų paaiškinimų. Ypač plačiai paplitusi psichoterapija. Jei anksčiau visi šie dalykai buvo beveik nežinomi, dabar tai yra įprastas reiškinys ir daugelis žmonių kreipiasi į psichoterapeutus ieškodami paguodos ir paguodos, o tai dar kartą parodo, kad šiuolaikinis žmogus jaučia, kad jam reikia gydymo nuo įvairių psichinių ir fizinių negalavimų. Stačiatikių bažnyčia yra ligoninė, kurioje gali išgydyti kiekvienas sergantis ir depresija sergantis žmogus.
Anot Henri Bergsono knygoje „Du moralės ir religijos šaltiniai“, pasaulis yra Dievo reikalas sukurti kūrėjus, kad jie būtų prilyginti Jo esybei, verti Jo meilės. Žmogus ne tik laimina ir šlovina Dievą pasauliui, bet ir sugeba perdaryti ir pakeisti pasaulį, taip pat suteikti jam naują prasmę. Tėvo Dimitru Staniloe žodžiais: „Žmogus savo supratingumo ir protingo darbo antspaudą uždeda kūrybai... Pasaulis žmogui yra ne tik dovana, bet ir užduotis“. Mūsų pašaukimas – bendradarbiauti su Dievu. Pagal programos išraišką. Pauliau, mes esame Dievo bendradarbiai (1 Kor 3:9). Žmogus yra ne tik mąstantis ir eucharistinis (dėkingas) gyvūnas, jis yra ir kuriantis gyvūnas. Tai, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, reiškia, kad jis taip pat yra kūrėjas pagal Dievo paveikslą. Žmogus atlieka šį kūrybinį vaidmenį ne per žiaurią jėgą, bet per savo dvasinės vizijos grynumą; jo pašaukimas yra ne žiauria jėga valdyti gamtą, bet ją perkeisti ir pašventinti. Palaimintasis Augustinas ir Tomas Akvinietis taip pat pasisakė už tai, kad kiekviena siela turėtų prigimtinį gebėjimą priimti malonę. Kaip tik todėl, kad ji sukurta pagal Dievo paveikslą, ji gali priimti Dievą per malonę. Kaip teisingai pastebėjo Albertas Einšteinas: „Tikroji problema slypi žmonių širdyse ir protuose. Tai ne fizikos, o etikos problema. Išvalyti plutonį lengviau nei piktąją žmogaus dvasią.
Įvairiais būdais – apdirbdamas atvaizdą, per savo meistro įgūdžius, per knygų rašymą, tapydamas ikonas – žmogus suteikia balsą materialiems dalykams ir daro kūriniją gebančią kalbėti Dievo garbei. Svarbu tai, kad pirmoji naujai sukurto Adomo užduotis buvo pavadinti gyvūnus (Pr 2, 18-20). Pats įvardijimas yra kūrybinis veiksmas: kol nerandame žinomo objekto ar patirties pavadinimo – nepakeičiamo žodžio, nurodančio jo esminį pobūdį, – negalime pradėti jo suprasti ir vartoti. Reikšminga ir tai, kad liturgijoje atnašaudami Dievui žemės vaisius, aukojame ne pirmykštį, o žmogaus rankų perkeistą: aukojame ne kviečių varpas, o duonos gabalėlius. , ir ne vynuogės, o vynas.
Taigi, savo galia dėkoti ir paaukoti kūriniją Dievui, žmogus yra kūrinijos kunigas; ir savo galia formuoti ir suteikti formą, sujungti ir atskirti, yra kūrinijos karalius. Šį hierarchinį ir suverenią žmogaus vaidmenį gražiai išreiškia šventasis Leoncijus Kiprietis: „Per dangų, žemę ir jūrą, per medį ir akmenį, per visą kūriniją, regimą ir nematomą, aš pagerbiu, garbinu Kūrėjas, Viešpats ir viso Kūrėjas; nes kūrinija negarbina savo Kūrėjo tiesiogiai ir per save, bet per mane dangus skelbia Dievo šlovę, o per mane mėnulis šlovina Dievą, per mane šlovina Jį žvaigždės, per mane – vandenys, lietaus lašai, rasa ir visa kita. sukurti dalykai gerbia Dievą ir Jo dovanoja šlovę.
Šaltinis: „Sveikata visiems“, komp. Gramatikovas, Petaras, Petras Neičevas. Red. Verslo agentūra (ISBN 978-954-9392-27-7), Plovdivas, 2009, p. 71-82 (bulgarų k.).
