Archeologai iškasė senovinę šventovę, esančią netoli geoterminių šaltinių Italijos San Casciano dei Bani savivaldybėje. Tyrinėtojams pavyko rasti daugiau nei tris tūkstančius monetų, taip pat aukojamų bronzos dirbinių įvairių žmogaus kūno dalių pavidalu: ausies, kojos, gimdos ir falo. Taip romėnų laikais žmonės tikėjosi atsikratyti ligų, praneša Italijos agentūra ANSA. San Casciano dei Bani yra Italijos Sienos provincijoje. Jis žinomas dėl savo geoterminių šaltinių, kuriais žmonės naudojosi nuo etruskų laikų.
Atlikus archeologinius kasinėjimus buvo aptiktos pirtys po atviru dangumi, romėniškų pirčių liekanos, taip pat daugiasluoksnė romėnų šventovė, pastatyta vadovaujant Oktavianui Augustui dar senesnės, etruskų laikų šventovės vietoje. I mūsų eros amžiuje šis kulto kompleksas buvo smarkiai apgadintas gaisro, po kurio jis buvo restauruotas ir išplėstas. IV amžiaus pradžioje vėl buvo atstatytas, tačiau į pabaigą sunaikintas, o tai akivaizdžiai susiję su vietovės krikščionėjimu. Šio paminklo tyrinėjimai jau atnešė daug vertingų radinių. Pavyzdžiui, rasta daug monetų, trys altoriai, skirti Apolonui, Izidei ir Fortūnai Primigenijai, marmurinei deivės Higijos statulai. Daugybė dovanų rodo, kad šventovė buvo labai svarbi ir buvo naudojama, be kita ko, atliekant garbinimo apeigas prie karštųjų versmių. Šiemet archeologai jau šeštą sezoną atlieka kasinėjimus prie šio paminklo. Tarp naujų radinių buvo daugiau nei trys tūkstančiai monetų, įvairių kūno dalių, pavyzdžiui, kojų, ausų, varpos ir gimdos, formos bronziniai daiktai. Tyrėjai pažymi, kad aukos vietose, susijusiose su gydymu, dažnai atliekamos kaip objektai, vaizduojantys sergančias kūno dalis. Pavyzdžiui, aukojama reta bronzinė gimda, matyt, buvo skirta padėti gimstant vaikui. Panašių objektų, bet pagamintų iš terakotos, mokslininkai kartais rasdavo etruskų ir romėnų šventyklose.
Šį sezoną archeologai gerokai išplėtė kasinėjimų plotą, todėl pavyko rasti III amžiaus pabaigoje įvykusios didelės griūties įrodymų. Tada žemėje susidarė daugiau nei dviejų metrų gylio skylė, kuri apgadino aplinkinius pastatus – baseinus, kolonadas ir pastatus. Tada romėnai pastatė aukurą pačiame piltuvėje, kad nuramintų nepatenkintas dievybes. Pasak archeologo Jacopo Taboli, atskleistas šventovės mastas buvo daug didesnis nei tikėtasi. Anot jo, šis paminklas neturi analogų nei Italijoje, nei Viduržemio jūroje.
