Būk taikdarys, kad būtum vertas vadintis Dievo sūnumi. – Šventasis Efraimas Sirietis (25, 197).
Gelbėtojas nudžiugino taikdarius ir paskelbė, kad jie taps Dievo sūnumis, pirmiausia tais, kurie yra taikoje su savimi ir nepradeda maišto, o nutraukia vidinį karą pajungdami kūną dvasiai, įtvirtindami taiką kituose, gyvendami nesantaika ir su savimi, ir kartu.
Niekas neturi teisės parodyti kitam to, ko jis pats neturi. Todėl stebiuosi neprilygstamu Dievo meilės žmonijai dosnumu. Viešpats žada gerą atlygį ne tik už darbą ir prakaito liejimą, bet ir už tam tikrą malonumą, nes visų pirma mus džiugina taika, o be jos (kai ją sulaužo karas) niekas neteikia džiaugsmo.
Gražiai pasakyta: taikdariai „bus vadinami Dievo vaikais“ (Mato 5:9).
Kadangi Jis pats, kaip tikrasis Sūnus, viską nuramino, padarydamas žmones dorybės įrankiu, suvienijo dangiškuosius su žemiškaisiais, todėl teisingai pasakė, kad tiems, kurie daro tą patį, jei įmanoma, bus suteiktas tas pats vardas ir pakylėtas į orumą. sūnystės, kuri yra aukščiausia riba. palaima. – Šv.Izidorius Pelusiotas (52, 86).
Gerbkime Sutaikytojo dovaną – taiką, dovaną, kuri palieka žemę. Jis paliko mus (Jono 14:27) kaip savotišką atsisveikinimo pažadą. Sužinosime tik vieną barimą, barimą priešinga jėga. ...Pasiduokime kitokiam smulkmeniškumui, kad mainais gautume svarbiausią dalyką, tai yra vieningumą. Suteikime pergalę prieš save, kad galėtume laimėti ir mes. Pažiūrėkite į varžybų nuostatus ir imtynininkų žygdarbius:
su jais dažnai tas, kuris guli žemiau, triumfuoja prieš tuos, kurie buvo aukščiau. Ir mes juos mėgdžiosime... – Šv. Grigalius teologas (18, 244).
(Apaštalas) Paulius sako: „Darydami gera, nepaliaukime“ (Gal. 6, 9). Taip elgiamės buitiniuose reikaluose: kai du žmonės susikivirčija tarpusavyje, atmesdami kiekvieną į šalį, mes jiems duodame priešingus patarimus. Taip padarė Dievas, Mozė, kuris pasakė Dievui: „Atleisk jiems jų nuodėmę, o jei ne, išbrauk mane iš savo knygos“ (Iš 32, 32). Ir jis liepė izraelitams žudyti vieni kitus, nepagailėdamas net savo giminaičių. Nors šie veiksmai yra priešingi vienas kitam, abu siekia to paties tikslo. Šventasis Jonas Chrizostomas (41, 391).
„Ir apsiavė kojas, kad skelbtų taiką“ (Ef. 6:15). Atkreipkite dėmesį į tai, kad taip jis pavadino tam tikrą sielos jėgą, nes kojomis išeiname į Tą, kuris sako: „Aš esu kelias“ (Jn 14, 6), ir mes turime jas apsivilkti. pasiruošę skelbti pasaulio Evangeliją. – Palaimintasis Jeronimas. Kūriniai, knyga. 17 Kijevas, 1903, p. 383.
Šventieji vyresnieji mums papasakojo tokį atvejį. Vienas vienuolis atvyko iš Sketės aplankyti savo tėvų, kurie gyveno vietoje, vadinamoje Cells, kur daug vienuolių gyveno atskirose kamerose. Kadangi tuo metu nebuvo laisvos kameros, kurioje galėtų apsistoti, vienas iš vyresniųjų, kuris turėjo kitą kamerą, neužimtas, parūpino svečiui. Daugelis brolių pradėjo lankyti klajūną, nes jis turėjo dvasinės malonės mokyti Dievo žodžio. Tai pamatęs senolis, parūpinęs jam kamerą, jį apėmė pavydas. Jis pasipiktino ir pasakė: „Aš taip ilgai gyvenu šioje vietoje, bet broliai pas mane neužsuka, nebent labai retai, o paskui per šventes, bet daugelis brolių pas šį glostytoją ateina beveik kasdien“. Tada jis įsakė savo mokiniui: „Eik, pasakyk jam, kad išeitų iš kameros, nes man jos reikia“. Mokinys, priėjęs prie klajoklio, jam tarė: „Mano tėvas atsiuntė mane į tavo šventovę: jis išgirdo, kad tu serga“. Jis padėkojo ir paprašė seniūno pasimelsti už jį Dievą, nes jį labai kankino pilvo skausmai. Mokinys, grįžęs pas vyresnįjį, pasakė: „Jis prašo, kad tavo šventovė jį nešiotų dvi dienas, per kurias galėtų susirasti sau kamerą“. Po trijų dienų vyresnysis vėl nusiuntė mokinį pas klajūną: „Eik, pasakyk jam, kad išeitų iš mano kameros. Mokinys nuėjo pas klajūną ir pasakė: „Mano tėvas labai susirūpino, kai išgirdo apie tavo ligą; Jis atsiuntė mane sužinoti, ar jautiesi geriau? Jis prašė perteikti: „Ačiū tau, šventasis viešpatie, tavo meile! Tu taip manimi rūpiniesi! Per tavo maldas aš jaučiuosi geriau. Mokinys, grįžęs, tarė vyresniajam: „O dabar jis prašo tavo šventovės palaukti iki sekmadienio; tada jis tuoj išeis“. Atėjo sekmadienis ir klajūnas ramiai liko savo kameroje. Pavydo ir pykčio užsidegęs seniūnas griebė lazdą ir nuėjo klajoklio išmušti iš kameros. Tai pamatęs, mokinys nuėjo pas vyresnįjį ir tarė jam: „Jei tu įsakysi, aš eisiu pirmyn ir pažiūrėsiu, ar broliai atėjo pas jį, kurie tave pamatę gali įsižeisti“. Gavęs leidimą, mokinys nuėjo į priekį ir, įėjęs į klajūną, jam tarė: „Štai mano tėvas ateina tavęs aplankyti. Paskubėk su juo susitikti ir padėkok jam, nes jis tai daro iš didelio širdies gerumo ir meilės tau. Slidininkas tuoj pat pakilo ir džiugiai nusiteikęs nuėjo jo pasitikti. Pamatęs vyresnįjį, prieš jam priartėdamas, parpuolė prieš jį ant žemės, aukojo garbinimą ir dėkojimą: „Teapdovanoja Viešpats tau, mylimas tėve, amžinomis palaiminimais tavo celei, kurią tu man parūpinai dėl Jo vardo! Tegul Kristus Viešpats dangiškoje Jeruzalėje tarp savo šventųjų jums paruošia šlovingą ir šviesią buveinę! Vyresnysis, tai išgirdęs, palietė širdį ir, metęs meškerę, puolė klajūnui į glėbį. Jie pabučiavo vienas kitą Viešpatyje, o vyresnysis pakvietė svečią į savo kamerą kartu valgyti, dėkodamas Dievui. Asmeniškai vyresnysis paklausė savo mokinio: „Pasakyk man, mano sūnau, ar perdavei savo broliui tuos žodžius, kuriuos jam įsakiau? Tada mokinys prisipažino: „Pasakysiu tau, mokytojau, tiesą: dėl savo atsidavimo tau, tėve ir šeimininke, neišdrįsau jam pasakyti, ką tu įsakei, ir neperdaviau nė vieno tavo žodžio. Vyresnysis, tai išgirdęs, puolė mokiniui prie kojų ir tarė: „Nuo šios dienos tu esi mano tėvas, o aš esu tavo mokinys, nes Kristus išlaisvino ir mano sielą, ir mano brolio sielą iš nuodėmingo tinklo. tavo apdairumas ir veiksmai kupini Dievo baimės. Ir meilė". Viešpats davė savo malonę, ir jie visi gyveno Kristaus ramybėje, kurią išlaisvino tikėjimas, šventas rūpestis ir geras mokinio ketinimas. Mylėdamas savo vyresnįjį su tobula meile Kristui, jis labai bijojo, kad jo dvasinis tėvas, pavydo ir pykčio aistros nešamas, nepateks į nusikaltimą, kuris sunaikins visus jo darbus, kuriuos jis ėmėsi nuo jaunystės. tarnauti Kristui vardan amžinojo gyvenimo.
Rono Lacho nuotrauka:
