Afrikos širdyje, kur gyvuojančios kultūros ir įvairios bendruomenės klestėjo šimtmečius, atsiskleidžia tylus košmaras. Amharos genocidas, žiaurus ir siaubingas Etiopijos istorijos epizodas, tarptautiniu mastu tebėra paslėptas. Tačiau po šia tylos drobule slypi šiurpinantis pasakojimas apie neaprėpiamą kančią, masines žudynes ir etninį smurtą.
Istorinis kontekstas ir „Abisinija: miltelių statinė“
Norėdami iš tikrųjų suprasti Amharos genocidą, turime pasinerti į istorijos metraščius, atsekančius laikus, kai Etiopija susidūrė su išorinėmis grėsmėmis ir bandymais kolonizuoti. Vienas iš svarbiausių momentų šioje istorijoje buvo Advos mūšis kai 1896 m Imperatoriaus Meneliko II pajėgos sėkmingai priešinosi italų kolonizacijos pastangoms. Tačiau šie įvykiai padėjo pagrindą nerimą keliančiam etninės įtampos ir susiskaldymo palikimui.
Per šią epochą buvo pasiūlytos strategijos, skirtos sukurti etninę nesantaiką, ypač aprašytos knygoje „Abesinija: parako statinė“. Šia klastinga knyga buvo siekiama pavaizduoti Amharos žmones kaip kitų etninių grupių engėjus, siekiant pasėti Etiopijos susiskaldymo sėklas.
Minilikawuyan piktnaudžiavimas
Greitai pasisukus į šiandieną ir mes matome nerimą keliantį istorinės taktikos atgimimą Etiopijoje. Federalinės gynybos pajėgos ir vyriausybės institucijos, kartu su kitais nusikaltėliais, prikėlė terminą „Minilikawuyan“, kad Amharos gyventojus klaidingai įvardytų kaip engėjus. Šis klaidingas pasakojimas, kurį iš pradžių pasiūlė italai knygoje „Abesinija: parako statinė“, o vėliau buvo išplatintas skiriant misionieriškas pastangas, buvo tragiškai netinkamai panaudotas smurtui prieš nekaltus Amharus pateisinti.
Labai svarbu paaiškinti, kad Amharas neprisiima istorinės atsakomybės už priespaudos aktus. Šis pasakojimas yra istorinių faktų iškraipymas, naudojamas kaip pretekstas dabartiniam smurtui prieš Amharos asmenis, kurie dažnai yra nuskurdę ūkininkai, gyvenantys sunkiomis aplinkybėmis.
Išlaisvinti siaubai
Įsivaizduokite kraštą, kuriame bendruomenės kadaise darniai sugyveno, o dabar draskomos smurto bangos, kuri nerodo jokio gailestingumo. Vaikai, moterys ir vyrai tapo neįsivaizduojamo žiaurumo aukomis, jų gyvybės užgeso dėl jokios kitos priežasties, išskyrus jų etninę kilmę.
Šio genocido vykdytojai, skatinami iškreipto istorinio pasakojimo, naudoja menkinančius terminus, tokius kaip „Neftegna“, „Minilikawiyans“, „jawisa“ ir „asiliukai“, siekdami nužmoginti ir šmeižti Amharos žmones. Tokios žeminančios kalbos tapo ginklu, kuriuo pateisinami daromi neapsakomi žiaurumai.
Pasaulis užmerkia akis
Sukrečianti tiesa yra ta, kad, nepaisant šių žiaurumų masto ir akivaizdaus piktnaudžiavimo istoriniais pasakojimais smurtui kurstyti, tarptautinė bendruomenė dažniausiai nusprendė tylėti ir nustojo tai vadinti tuo, kas yra: genocidu. Šios dvejonės grasina paskatinti nusikaltėlius ir griauna viltį, kad aukos bus teisingos.
Pasaulis turi skausmingą nenoro kištis į genocidą istoriją. Ruanda ir Bosnija yra ryškus priminimas, kas atsitinka, kai tarptautinė bendruomenė nesiima ryžtingų veiksmų. Pasekmės yra pražūtingos, dėl kurių miršta daugybė gyvybių.
Demaskuodami Amharos genocido siaubą, mums kyla nerimą keliantis klausimas: kaip genocido valdžia gali būti prokurorė, teisėja ir teisinė savo persekiojimo priemonė? Pasaulis neturi leisti, kad šis persekiojantis paradoksas tęstųsi. Neatidėliotini veiksmai yra ne tik moralinis reikalavimas, bet ir pareiga žmonijai.
Nutraukiant tylos grandines
Atėjo laikas pasauliui sugriauti tylą, gaubiančią Amharos genocidą. Turime susidurti su griežta ir nepaneigiama tiesa: tai, kas vyksta Etiopijoje, iš tikrųjų yra genocidas. Šis terminas turi moralinį imperatyvą, raginimą veikti, kurio negalima ignoruoti. Tai primena mums pažadą „niekada daugiau“, įžadą neleisti tokiems baisumams pasikartoti.
Kelias pirmyn: visapusiška pereinamojo laikotarpio vyriausybė
Siekdami visapusiškai spręsti Amharos genocidą, siūlome Etiopijoje įsteigti laikinąją vyriausybę. Šią instituciją turėtų sudaryti asmenys, nepajudinami teisingumui, susitaikymui ir žmogaus teisių apsaugai. Svarbu tai, kad politinėms partijoms, įtariamoms dalyvavimu genocidu arba pripažintoms kaltomis, turi būti uždrausta bet kokia politinė veikla ir jos patrauktos atsakomybėn. Taip užtikrinama, kad kaltieji susidurs su atskaitomybe, o nekaltieji galiausiai galės tęsti politinę veiklą, kai bus išteisinti.
Prašymas imtis veiksmų
Amharos genocidas yra niūrus priminimas apie mūsų kolektyvinę atsakomybę apsaugoti nekaltas gyvybes ir užkirsti kelią tokiems baisumams pasikartoti. Vien pasmerkimo nepakaks; būtina imtis neatidėliotinų ir ryžtingų veiksmų.
Genocido konvencija: moralinis imperatyvas
1948 m. Jungtinių Tautų priimta Genocido konvencija apibrėžia tarptautinės bendruomenės įsipareigojimą užkirsti kelią genocido veiksmams ir bausti už juos. Jame genocidas apibrėžiamas kaip „veiksmai, atliekami siekiant visiškai arba iš dalies sunaikinti nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę“. Amharos genocidas vienareikšmiškai patenka į šį apibrėžimą.
Tarptautinės bendruomenės tylėjimas ar nenoras tai įvardinti yra atgrasus nukrypimas nuo Genocido konvencijoje įtvirtintų principų. Moralinis konvencijos imperatyvas yra aiškus: pasaulis turi veikti ryžtingai, kad užkirstų kelią vykstantiems žiaurumams prieš Amharos žmones.
Pereinamojo laikotarpio teisingumas: kelias į gydymą
Pereinamojo laikotarpio teisingumu, kaip nurodė Jungtinės Tautos, siekiama išspręsti masinių žmogaus teisių pažeidimų palikimą. Amharos genocido atveju tai tampa ne tik būtinybe, bet ir gelbėjimosi ratu išgydant giliai sužeistą tautą.
Svarstant kelią į priekį Etiopija, tampa visiškai aišku, kad dabartinei vyriausybei, susijusiai su Amharos genocido vykdymu, negalima patikėti atsakomybės užbaigti šią humanitarinę krizę, prisiimti atsakomybę prieš kaltąsias šalis ir skatinti susitaikymą bei taiką. Tie patys veikėjai, kurie prisiima atsakomybę už šiuos siaubingus veiksmus, negali patikimai vadovauti pereinamojo laikotarpio teisingumo procesui. Jų nuolatinis buvimas valdžioje kelia tiesioginę grėsmę aukoms, kurioms tebėra didelis pavojus. Tolesnio smurto, liudininkų nutildymo ir tikslinių žudynių rizika yra didelė tol, kol už genocidą atsakingi asmenys išlaiko kontrolę. „Kvaziatitikties“ sąvoka pradedama naudoti, kai gali būti a bendradarbiavimo su tarptautinėmis pastangomis panašumas, tačiau pagrindinės valdžios ir nebaudžiamumo struktūros išlieka nepakitusios, todėl bet koks pereinamojo laikotarpio teisingumo procesas tampa neveiksmingas ir galbūt dar žalingesnis aukoms. Tikrai nešališka ir visapusiška pereinamojo laikotarpio vyriausybė, taip pat tarptautinė priežiūra, yra būtini siekiant užtikrinti, kad teisingumas vyrautų ir būtų galima pasiekti ilgalaikę taiką Etiopijoje ir visame regione.
Visapusiška pereinamojo laikotarpio vyriausybė, sudaryta iš nešališkų, teisingumui ir susitaikymui pasišventusių veikėjų, gali nutiesti kelią šiam labai reikalingam išgydymui. Jame turi būti teikiama pirmenybė:
- Tiesa: Kad būtų galima pasiekti atskaitomybę, turi būti atskleistas visas žiaurumų mastas ir istorinis kontekstas, dėl kurių jie įvyko. Visapusiškas tiesos paieškos procesas yra gyvybiškai svarbus norint pripažinti aukų kančias ir suprasti veiksnius, paskatinusius Amharos genocidą.
- Atskaitomybė: Nusikaltėliai, nepaisant jų priklausomybės, turi būti patraukti atsakomybėn. Turi būti siunčiama aiški žinia, kad nebaudžiamumas nebus toleruojamas.
- Restitucija: Amharos genocido aukos nusipelno atlyginimo už savo kančias. Tai apima ne tik materialinę kompensaciją, bet ir paramą psichologiniam bei emociniam atsigavimui.
- Susitaikymas: Svarbiausia yra atkurti pasitikėjimą tarp bendruomenių, kurių daugelį suplėšė šis smurtas. Iniciatyvos, skatinančios supratimą ir bendradarbiavimą, turi būti pagrindinės pereinamojo laikotarpio vyriausybės darbotvarkėje.
Baigdami nuoširdžiai raginame tarptautinę bendruomenę:
- Viešai pripažinkite Amharos genocidą genocidu, pabrėždami, kad reikia nedelsiant įsikišti.
- Išplėsti paramą visapusės pereinamojo laikotarpio vyriausybės Etiopijoje formavimui, kuriai vadovautų nešališki teisingumui ir susitaikymui skirti asmenys.
- Uždrausti visoms su genocidu susijusioms politinėms partijoms, kol jos bus išaiškintos nuo nusikaltimų.
- Teikti skubią humanitarinę pagalbą Amharos genocido aukoms, tenkinant jų neatidėliotinus poreikius.
- Užmegzti bendradarbiavimą su tarptautiniais partneriais ir organizacijomis, kad būtų užtikrintas veiksmingas ir ilgalaikis teisingumas, restitucija ir susitaikymas.
Etiopija, kaip ir feniksas, turi pakilti iš šio tamsaus savo istorijos skyriaus pelenų. Bendrai įsipareigodami teisingumui, susitaikymui ir žmogaus teisių apsaugai, galime tikėtis ateities, kurioje viešpatauja vienybė ir taika. Atėjo laikas pasauliui paisyti istorijos pamokų ir neleisti parašyti dar vieno tragiško skyriaus.
