Autorius kun. Aleksejus Uminskis
Apie autorių: Maskvos patriarchatas uždraudė tarnauti kun. Aleksejus Uminskis, kuris nebėra Rusijos sostinės Chokhlovska gatvės Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios vadovas. Apie tai pranešė Rusijos opozicinė žiniasklaida „Radio Liberty“ ir televizijos kanalas „Dožd“, remdamiesi žurnaliste Ksenia Luchenko ir bažnyčios, kurioje kun. Aleksejus. Tos pačios žiniasklaidos duomenimis, vietoj kun. Uminskio Švč.Trejybės bažnyčia rektoriumi paskyrė skandalingąjį kunigą Andrejų Tkačiovą, žinomą dėl paramos Rusijos karui prieš Ukrainą ir patarimais dėl smurto prieš moteris.
Jaučiu, kad agresijos lygis nemažėja. Agresija panaši į bangas. Jai progų nereikia, tam daiktai visada ieškomi ir randami. Agresija visuomenėje visada persipildo, yra nukreipiama iš vieno kanalo į kitą. Atsiranda tam tikros neapykantos objektas, todėl agresiją turime nukreipti šia linkme.
Kai agresijos lygis pasiekia tokį padidintą lygį, tada jis jau išliejamas ant konkrečių žmonių. Tada žmonės pradeda tiesiog naikinti vieni kitus – pačiu žiauriausiu, nežmoniškiausiu būdu. Tada jis praeina. Agresija mūsų visuomenėje visada yra ir yra nepagydoma. Niekam nerūpi išgydyti visuomenę nuo agresijos.
Agresyvi visuomenė yra labai patogi, lengvai valdoma iš viršaus. Jums tereikia rasti objektą agresijai. Valstybės mastu agresija gali būti labai „naudingas“ dalykas. Ji užkrečia žmones, juos krečia, atima iš jų individualią sąmonę ir paverčia kolektyvine nesąmone.
Ir tokį mąstymo būdą žmogus tada atsineša su savimi į Bažnyčią. Su juo labai patogu gyventi. Neseniai perskaičiau vieną iš apaštalo Pauliaus laiškų, kuriame buvo tokie žodžiai: „Aš jums, broliai, skelbiu, kad Evangelija, kurią skelbiau, nėra žmogiška, nes aš jos nei gavau, nei iš jo išmokau. žmogus, o per apreiškimą Jėzus Kristus“ (Gal 1, 11–12). Labai svarbūs žodžiai apie tai, su kuo mes, krikščionys, susiduriame, kad ten nėra nieko, ką sugalvojo žmogus.
Evangelija pati savaime yra labai nepatogi knyga, neleidžianti žmogui gyventi tose paradigmose, kuriose gali egzistuoti tik agresija: „savas svetimas“, „draugas-priešas“, „arti-toli“. Jei tai būtų žmonių knyga, kaip ir daugelis religinių žmonių knygų, tada būtų nurodytas priešas. „Jo užsienietis“ tikrai būtų aiškiai aprašytas. Būtų aiškiai nurodyta, kas yra „savas“, o kas „svetimas“, ir kokie „savo“ parametrai, kam reikia padėti, kam aptarnauti, su kuo dalintis, o kam ne. dalintis, su kuo galime meluoti, ką būtina sunaikinti.
Taigi Evangelija yra tokia knyga, kuri nesuteikia žmogui žmogiškų būdų pamaitinti savo agresiją ir ją padauginti. Tačiau į Bažnyčią dažnai ateina nepasikeitę žmonės arba gyvenantys su ideologais, su ideologijomis vietoj gyvo tikėjimo. Ideologija visada yra žmogiškas dalykas, o krikščionių tikėjimas nėra žmogiškas. Tai Dievo dovana, nepasiekiamo Dievo, tapusio Žmogumi, dovana. O su tokia nežmoniška religija susidoroti labai nepatogu, todėl nuolat atsiranda noras pakeisti krikščionišką tikėjimą, pakeisti Evangeliją kokia nors ideologija.
Visur, kur atsiranda ideologija, net po krikščionybės ženklu, po stačiatikybės ženklu, ten iš karto atsiranda priešai – šios ideologijos, šio tikėjimo, Bažnyčios.
O priešų per daug – nereikia jų ieškoti, jie bus rasti iš karto. Ir tada ši agresija, kurią galima išgydyti Kristaus gailestingumu, Kristaus meile, įskaitant mūsų atgailą, mūsų pasikeitimą, negali būti kaip iš žmogaus išspausti nuodai. Priešingai – staiga ši agresija įgauna gerą prasmę, tampa gėriu, įgauna galios, nes gali būti panaudota prieš bendrą priešą. Tada jis niekur nedingsta, tik gauna kitą pavadinimą.
Jie nebuvo klasiniai, ne žmonių priešai – Bažnyčioje iš karto atsiranda priešai, jos priešai: svetimi, nesavai, kuriuos visada gali atskirti. Kažkas tau yra fundamentalistas, o tu jiems – liberalas. Ir tą akimirką žmonės staiga pradeda jausti tiek daug „meilės“ vienas kitam, tokie pasirengę ištarti bjaurius, niekšiškus keiksmus ir įžeidžiančius vardus, pamiršdami, kad geria tą pačią taurę.
Tarp jų net kyla klausimas: „Ar galime su tokiais žmonėmis suvalgyti čačą? Ar gali bet kurie žmonės, jei jie mums nepatinka, būti krikščionimis?
Taigi ši agresija puikiai gali egzistuoti ir Bažnyčioje. Tada tai perauga į agresyvų ir piktavališką savo tikėjimo pareiškimą, kuris daromas su beveik geranorišku tikslu – mūsų šventovių apsauga.
Matėme, kaip pernai visą šią baisią, nuodėmingą agresiją kai kurie žmonės staiga pradėjo suprasti kaip tikėjimo gynimo būdą, kaip krikščionišką elgesį.
Primenu, kad mums paveldėta Evangelija nėra žmogaus evangelija, čia nėra jokių ideologijų. Todėl Evangelijoje agresijai ne vieta, todėl šią agresiją visuomenėje gali išgydyti tik krikščionis, kuris gali mylėti savo priešą taip, kad į smūgį neatsakytų smūgiu, o neapykanta – neapykanta. Mes turime tokią galimybę.
Galėtume duoti šiam pasauliui pavyzdį, kaip agresija gydo, bet, deja, dar to nepadarėme.
Šaltinis: arkivyskupas Aleksijus Uminskis, Oksana Golovko, arkivyskupas Aleksijus Uminskis – apie agresiją Bažnyčioje (Ir kodėl Evangelija neskirsto pasaulio į „mus“ ir „svetimus“), 14 m. balandžio 2021 d. Skaitykite „Pravmir“: https:/ /www.pravmir.ru /agressiya-i-xristianstvo-kak-my-sovmeshhaem-nesovmestimoe-video-1/ : „Pyktis, grubumas – pažįstamų ir visiškai nepažįstamų žmonių atžvilgiu – panašu, kad tai jau beveik tapo bendravimo norma socialiniuose tinkluose tinklus. Ar išaugo agresijos lygis visuomenėje? Ar, priešingai, ar jis išsilieja į internetą, palikdamas realų gyvenimą? Kas vyksta su mumis, kodėl mes visus skirstome į stovyklas, „mes“ ir „svetimų“ grupes“, – atspindi arkivyskupas Aleksijus Uminskis. „Pravmir“ vėl publikuoja vaizdo įrašą, padarytą 2013 m.
Pastaba: Kol kas nėra oficialaus ROC pranešimo apie Prot pašalinimą. Aleksejus Uminskis ir jo nustatytas draudimas. Tėvas Aleksejus daugiau nei trisdešimt metų yra Šventosios Trejybės bažnyčios pirmininkas. Represijos prieš jį prasidėjo pernai, kai jis davė interviu, kuriame neslėpė savo antikarinių pažiūrų. Jis yra žinomas publicistas, daugybės straipsnių įvairiomis temomis: nuo sielovados iki krikščioniškosios pedagogikos iki aktualijų komentarų autorius. Jis žinomas dėl savo aktyvios pilietinės pozicijos daugeliu svarbių visuomeninių klausimų, gina persekiojamuosius dėl politinių priežasčių, kritikuoja valdžią dėl piliečių teisių pažeidimo.
Savo kreipimesi į parapijos susirinkimą gruodžio pabaigoje kun. Aleksejus paliečia krikščioniškosios taikos darymo problemą, kurią „nepakeliama girdėti pasaulyje, kuriame žmonės drasko širdis ieškodami teisybės ir kuris visada pasiekiamas vienų smurtu prieš kitus. Tik smurtas turi nugalėti kitą smurtą, kitaip tai nėra teisinga. Būti krikščioniu reiškia apsispręsti. Niekas negali priversti žmogaus tapti krikščioniu. Tačiau, jei kartą taip nusprendėme, darykime tai tinkamai. Net jei ir nepavyks iki galo... Priešingu atveju turėsime Evangeliją suskirstyti į dalis, padaryti ją patogia knyga ir pasakyti, kad esame stačiatikiai, nepridurdami – krikščionys. Pirmiausia būkime krikščionys, o paskui būtinai stačiatikiai. O jei mums išorinė ideologinė forma svarbiau už evangelinius žodžius – vadinasi, čia kažkas ne taip“.
Socialiniai tinklai cituoja dar vieną žurnalistės Ksenijos Lučenkos pranešimą, kad kitas žinomas Maskvos kunigas Vladimiras Lapšinas taip pat buvo nušalintas nuo Maskvos Ėmimo į dangų bažnyčios pirmininko pareigų, o tai įvyko gruodžio pabaigoje. Vladimiras žinomas kaip vienas paskutiniųjų mokinių kun. Aleksandras Vyrai. Apie šį šios šventyklos vadovybės pasikeitimą oficialiai nebuvo pranešta Maskvos patriarchato svetainėje.
Šie patriarcho Kirilo veiksmai yra ženklas, kad represijos prieš karo priešininkus tarp kunigų gilėja ir paliečia ikoniškus dvasininkus, žinomus ne tik Maskvoje, bet ir visoje Rusijoje bei užsienyje. Pakeitus kun. Aleksejus Uminskis su Andrejumi Tkačiovu aiškiai parodo Maskvos patriarchato vadovybę remiančią liniją – primesti agresyvią ir smurtinę krikščionybę, nesuderinamą su Kristaus įvaizdžiu, bet atitinkančią Putino Rusijos valstybinę politiką.
