„Prieš atidengtas Šv. Teodosijaus Černigovo relikvijas (1896 m.) relikvijas aprengęs kunigas, pavargęs, užsnūdo ir priešais save pamatė šventąjį, kuris jam pasakė: „Ačiū, kad sunkiai dirbote aš. Aš vis dar prašau jūsų, kai tarnaujate liturgijai, melskitės už mano tėvus“. Ir pavadino juos – kunigu Nikita ir Marija. „Kodėl tu manęs to prašai, šventasis, ar nori iš manęs maldos, kai pats stovi prieš Dangaus sostą ir teikia Dievo gailestingumą žmonėms? – paklausė kunigas „Taip, tai tiesa, bet liturginė auka stipresnė už mano maldą“, – atsakė šventasis Teodosijus.
Atminimo pamaldos, maldos namuose, geri darbai jų atminimui, tokie kaip išmalda, aukos Bažnyčiai, yra itin naudingi mirusiems, tačiau ypač naudinga paminėti Dieviškąją liturgiją. Yra daug liudijimų ir įvykių, patvirtinančių šį naudingumą. Daugelis, kurie mirė su atgaila, bet nesugebėjo to parodyti per savo gyvenimą, buvo išvaduoti iš kančių ir gavo atilsį. Bažnyčioje visada meldžiamasi už mirusiųjų atilsį, net Šv.Dvasia su klūpančiomis maldomis, per Vėlines taip pat meldžiamasi už „laikomus pragare“. Kiekvienas iš mūsų, norintis parodyti savo meilę mirusiesiems ir suteikti jiems tikrą pagalbą, galime tai padaryti melsdamiesi už juos, ypač kalbant apie Šventąją liturgiją, kai mirusiems ir gyviesiems skirtos dalelės lašinamos į kraujo taurę. Viešpats su žodžiais: „Nuplauk, Viešpatie, nuodėmes tų, kurie čia paminėta, kur Tavo kraujas, per Tavo šventųjų maldas“. Nieko geresnio ir didesnio dėl jų negalime padaryti, kaip suteikti jiems vardus, kad jie būtų paminėti liturgijoje. Jiems to reikia visada, bet ypač per tas 40 dienų, kai velionio siela pereina pakeliui į amžinąsias buveines. Tada kūnas nieko nejaučia, nemato susirinkusių artimųjų, neužuodžia gėlių kvapo, negirdi pagyrimų. Tačiau siela jaučia jai meldžiamas maldas, yra dėkinga jų aukotojams ir jaučiasi jiems dvasiškai artima.
Mirusiojo artimieji ir draugai! Padaryk jiems viską, ko reikia ir pagal savo galias. Išleiskite pinigus ne išorinėms kapų ir kapų puošyboms, o pagalbai vargstantiems, mirusiojo artimiesiems atminti, bažnyčiai, kurioje už juos meldžiamasi. Parodykite gailestingumą mirusiajam, pasirūpinkite jo siela. Mūsų visų laukia šis kelias – kaip tada galime norėti, kad mus paminėtų maldoje! Būkime gailestingi mirusiems. Kai tik kas nors miršta, pakvieskite kunigą, kad jis perskaitytų „Sielos išėjimo įpėdinis“, kurį turėtų perskaityti kiekvienas stačiatikis iškart po jo mirties. Pabandykite laidotuves rengti pačioje bažnyčioje, o iki tol skaitykite jam psalmę. Laidotuvės gali būti atliekamos ne prabangiai, o iškilmingai visa dalimi, be santrumpų; galvok ne apie savo patogumus, o apie mirusįjį, su kuriuo amžinai atsisveikini. Jei tuo metu bažnyčioje yra keli mirusieji, neatsisakykite jų giedoti kartu. Geriau, jei mirusieji bus du ar trys, kad visų artimųjų malda kartu būtų dar karštesnė, nei giedama atskirai, pavargusi ir trumpinant pamaldas. Kiekviena malda bus kaip dar vienas vandens lašas ištroškusiam. Stebėkite, kad gavėnia būtų atliekama už mirusiuosius. Bažnyčiose, kuriose vyksta kasdieninės pamaldos, mirusieji minimi per šias 40 ir dar daugiau dienų. Jei velionis palaidotas bažnyčioje, kurioje kasdienės pamaldos nevyksta, tai artimieji turėtų pasirūpinti, kad ją surastų ir joje užsakytų Sekminių pamaldas.
Taip pat gerai, kad jų vardai suteikiami skaitymui Jeruzalės vienuolynuose ar kitose šventose vietose. Tačiau svarbu tai, kad gavėnia turi būti paskirta iškart po mirties, kai sielai ypač reikia maldos pagalbos.
Rūpinkimės tais, kurie išeina į kitą pasaulį prieš mus, darykime dėl jų viską, ką galime, prisimindami, kad „Palaiminti gailestingieji, nes jiems bus parodytas gailestingumas“.
