By Šventasis Atanazas Aleksandrietis
Skyrius 1
Antonijus buvo kilmingų ir gana turtingų tėvų egiptietis. O jie patys buvo krikščionys ir jis buvo auklėjamas krikščioniškai. O kol jis buvo vaikas, jį augino tėvai, nežinodami nieko, tik juos ir jų namus.
* * *
Užaugęs ir tapęs jaunuoliu, jis neištvėrė studijuoti pasaulietiškų mokslų, bet norėjo būti iš berniukų draugijos, trokšdamas gyventi pagal tai, kas parašyta apie Jokūbą, paprastai savo namuose.
* * *
Taip jis pasirodė Viešpaties šventykloje kartu su savo tėvais tarp tikinčiųjų. Ir jis nebuvo nei lengvabūdiškas kaip berniukas, nei pasipūtęs kaip vyras. Tačiau jis taip pat pakluso savo tėvams ir skaitė knygas, išlaikydamas jų naudą.
* * *
Taip pat jis, kaip berniukas, gyvenantis nuosaikioje materialinėje padėtyje, nepykdė brangaus ir įvairaus maisto, neieškojo jo malonumų, o tenkinosi tik tuo, ką gavo, ir nieko daugiau nenorėjo.
* * *
Po tėvų mirties jis liko vienas su mažąja seserimi. Ir jam tada buvo kokių aštuoniolikos ar dvidešimties metų. O seserimi ir namais rūpinosi vienas.
* * *
Tačiau nuo jo tėvų mirties dar nebuvo praėję šeši mėnesiai, ir, kaip buvo įprasta, eidamas į Viešpaties šventyklą, jis, susikaupęs mintyse, galvojo, kaip apaštalai viską paliko ir sekė Gelbėtoją; ir kaip tie tikintieji, kaip parašyta Apaštalų darbuose, pardavinėdami savo turtą, atsinešė savo vertę ir padėjo ją prie apaštalų kojų, kad išdalintų vargstantiems; kokia ir kokia didelė viltis tokiam danguje.
* * *
Tai pagalvojęs, jis įėjo į šventyklą. Ir atsitiko tada, kai buvo skaitoma Evangelija, ir jis išgirdo, kaip Viešpats pasakė turtuoliui: „Jei nori būti tobulas, eik, parduok viską, ką turi, ir išdalyk vargšams; ateik ir sek paskui mane. ir tu turėsi dangaus lobį'.
* * *
Ir tarsi iš Dievo būtų gavęs atminimą ir mintis apie šventuosius apaštalus ir pirmuosius tikinčiuosius, ir tarsi Evangelija būtų perskaityta specialiai jam – iš karto paliko šventyklą ir atidavė savo kaimynams turtą, kurį turėjo jo protėviai (turėjo tris šimtus hektarų dirbamos žemės, labai gerai), kad niekuo netrukdytų nei jam, nei seseriai. Tada pardavė visą likusį kilnojamąjį turtą, kurį turėjo, ir, surinkęs pakankamai pinigų, išdalijo vargšams.
* * *
Šiek tiek turto jis pasiliko seseriai, bet kai jie vėl įėjo į šventyklą ir išgirdo Evangelijoje Viešpatį kalbant: „Nesijaudink dėl rytojaus“, jis nebeištvėrė – išėjo ir išdalijo. vidutinės padėties žmonėms. Ir patikėjęs savo seserį pažįstamoms ir ištikimoms mergelėms, – davęs ją užauginti mergelių namuose, – jis pats nuo šiol pasidavė asketiškam gyvenimui už savo namų ribų, susikoncentruodamas į save ir gyvendamas griežtą gyvenimą. Tačiau tuo metu Egipte dar nebuvo nuolatinių vienuolynų ir nė vienas atsiskyrėlis nežinojo tolimos dykumos. Kas norėjo gilintis, praktikavo vienas netoli savo kaimo.
* * *
Tada gretimame kaime gyveno senas vyras, kuris nuo jaunystės gyveno vienuoliškai. Kai Antonijus jį pamatė, jis pradėjo konkuruoti su juo gerumu. Ir jis nuo pat pradžių pradėjo gyventi šalia kaimo esančiose vietose. Ir išgirdęs apie žmogų, kuris gyveno dorai, nuėjo ir ieškojo jo kaip išmintingos bitės ir negrįžo į savo vietą, kol jo nepamatė. o paskui, tarsi pasiimdamas iš jo atsargas savo kelyje į dorybę, vėl ten sugrįžo.
* * *
Taip jis parodė didžiausią troškimą ir didžiausią uolumą mankštintis šio gyvenimo sunkumuose. Dirbo ir rankomis, nes išgirdo: „Kas nedirba, nevalgyk“. Ir ką uždirbdavo, iš dalies išleisdavo sau, iš dalies – vargšams. Ir jis meldėsi nepaliaudamas, nes išmoko, kad turime nepaliaujamai melstis savyje. Skaitydamas jis buvo toks atsargus, kad nepraleido nieko, kas buvo parašyta, bet viską išliko atmintyje, ir galiausiai tai tapo jo paties mintimi.
* * *
Taip elgdamasis Antonijus buvo visų mylimas. O dorybingiems zmonems, pas kuriuos jis eidavo, jis nuosirdziai paklusdavo. Jis pats ištyrė kiekvieno iš jų pastangų ir gyvenimo pranašumus ir naudą. Ir jis stebėjo vieno žavesį, kito pastovumą maldose, trečio ramybę, ketvirto filantropiją; dalyvavo kitam budėdamas, o kitam – skaitydamas; vienas stebėjosi jo kantrybe, kitas – pasninku ir nusilenkimais; kitą jis mėgdžiojo romumu, kitą gerumu. Ir jis vienodai atkreipė dėmesį į pamaldumą Kristui ir į visų meilę vienas kitam. Ir taip išsipildęs, jis grįžo į savo vietą, kur išvyko vienas. Trumpai tariant, rinkdamas savyje gerus dalykus iš visų, jis stengėsi juos parodyti savyje.
Bet net ir savo lygiaverčiams pagal amžių jis nepavydėjo, išskyrus tai, kad dorybe už juos nenusileidžia; ir tai padarė taip, kad niekam nenuliūdino, bet ir jie juo džiaugėsi. Taip visi gerieji gyvenvietės žmonės, su kuriais jis bendravo, tokį jį pamatę, vadino jį mylinčiu Dievu ir sveikino, vieni kaip sūnų, kiti kaip brolį.
Skyrius 2
Tačiau gėrio priešas – pavydus velnias, pamatęs tokią iniciatyvą jauname žmoguje, negalėjo to pakęsti. Tačiau tai, ką jis buvo įpratęs daryti su visais, ėmėsi ir prieš jį. Ir pirmiausia jis gundė jį nukreipti jį nuo kelio, kuriuo jis ėjo, įskiepidamas jam atmintį apie jo turtą, rūpestį seserimi, šeimos ryšius, meilę pinigams, meilę šlovei, malonumą. maisto įvairovę ir kitus gyvenimo žavesius, galiausiai – geradario atšiaurumą ir kiek tam reikia pastangų. Prie to jis pridėjo savo fizinį silpnumą ir ilgą laiką pasiekti tikslą. Apskritai jis mintyse pažadino visą išminties sūkurį, norėdamas atkalbėti jį nuo teisingo pasirinkimo.
* * *
Bet kai piktadarys pamatė save bejėgį prieš Antonijaus sprendimą, o dar daugiau – nugalėtą savo tvirtumo, sužlugdytą tvirto tikėjimo ir kritusį dėl nepalenkiamų maldų, tada jis kaip naktis pradėjo kovoti su kitais ginklais prieš jaunuolį. laiko išgąsdino visokiu triukšmu, o dieną taip erzino, kad iš šalies stebėję suprato, kad tarp judviejų vyksta muštynės. Vienas skiepijo nešvarias mintis ir idėjas, o kitas maldų pagalba pavertė jas geromis ir pasninku sustiprino savo kūną. Tai buvo pirmasis Antonijaus mūšis su velniu ir pirmasis jo žygdarbis, tačiau tai buvo daugiau Gelbėtojo žygdarbis Antonijuje.
Bet nei Antonijus nepaleido savo pažabotos piktosios dvasios, nei priešas, nugalėtas, nustojo kelti pasalas. Nes pastarasis kaip liūtas slankiojo aplinkui, ieškodamas progos prieš jį. Štai kodėl Antonijus nusprendė priprasti prie griežtesnio gyvenimo būdo. Ir todėl jis tiek atsidavė budėjimui, kad dažnai visą naktį praleisdavo nemiegodamas. Valgydavo kartą per dieną po saulėlydžio. Kartais net kas dvi dienas, o dažnai kartą per keturias dienas valgydavo. Tuo pačiu metu jo maistas buvo duona ir druska, o gėrimas – tik vanduo. Apie mėsą ir vyną kalbėti nereikia. Miegui jis tenkinosi nendriniu kilimėliu, dažniausiai gulinčiu ant plikos žemės.
* * *
Taip susitvaręs, Antonijus nuėjo į kapines, esančias netoli nuo kaimo, ir vienam iš pažįstamų įsakęs retai – kartą per daug dienų – jam duonos atnešti, įėjo į vieną iš kapų. Jo pažįstamas uždarė už savęs duris ir jis liko vienas viduje.
* * *
Tada nedorėlis, negalėdamas to pakęsti, vieną naktį atėjo su visa minia piktųjų dvasių ir sumušė bei stumdė jį taip, kad jis paliko gulėti ant žemės, apstulbusį iš sielvarto. Kitą dieną atėjo pažįstamas atnešti jam duonos. Bet kai tik atidarė duris ir pamatė jį gulintį ant žemės kaip negyvą žmogų, pakėlė ir nunešė į kaimo bažnyčią. Ten jis paguldė jį ant žemės, o daugelis giminaičių ir kaimo gyventojų sėdėjo aplink Antonijų kaip aplink mirusį vyrą.
* * *
Kai vidurnaktį Antonijus atsidūrė ir pabudo, pamatė, kad visi miega, o pabudo tik pažįstamas. Tada jis linktelėjo jam, kad ateitų pas jį, ir paprašė, kad paimtų ir nuvežtų atgal į kapines, nieko nežadinant. Taigi jį nunešė tas žmogus, o uždarius duris, kaip ir anksčiau, vėl liko vienas viduje. Dėl smūgių jis neturėjo jėgų atsistoti, bet atsigulė ir meldėsi.
O po maldos garsiai ištarė: „Štai aš – Antanas. Aš nebėgu nuo tavo smūgių. Net jei tu mane dar labiau muš, niekas neatskirs manęs nuo meilės Kristui. Ir tada jis dainavo: „Jei net visas pulkas būtų surengtas prieš mane, mano širdis neišsigąstų“.
* * *
Ir taip, asketas pagalvojo ir ištarė šiuos žodžius. O piktasis gėrio priešas stebėjosi, kad šis žmogus, net ir po smūgių, išdrįso ateiti į tą pačią vietą, pasišaukė savo šunis ir, trykštantis pykčiu, pasakė: „Žiūrėk, kad smūgiais, kurių tu nepadarei, galėtume jį nualinti, bet jis vis tiek drįsta pasisakyti prieš mus. Eikime prieš jį kitaip!
Tada naktį jie kėlė tokį garsų triukšmą, kad atrodė, kad visa vieta drebėjo. Ir atrodė, kad demonai sugriovė keturias apgailėtino kambario sienas, sudarydami įspūdį, kad jie veržiasi pro jas, pavirtę į gyvūnų ir roplių pavidalą. Ir tuoj pat vieta prisipildė liūtų, lokių, leopardų, jaučių, gyvačių, drebulių ir skorpionų, vilkų regėjimų. Ir kiekvienas judėjo savaip: liūtas riaumoja ir norėjo jį pulti, jautis apsimetė, kad baksnoja jį ragais, gyvatė šliaužė jo nepasiekusi, o vilkas bandė jį užpulti. Ir visų šių vaiduoklių balsai buvo baisūs, o jų įniršis baisus.
O Antonijus, tarsi jų sumuštas ir įgeltas, aimanavo dėl patiriamų kūno skausmų. Tačiau jis išlaikė linksmą dvasią ir, tyčiodamasis iš jų, sakė: „Jei būtų jumyse jėgų, užtektų vienam iš jūsų ateiti. Bet kadangi Dievas atėmė iš jūsų galią, todėl, nors jūsų tiek daug, jūs tik bandote mane išgąsdinti. Tai jūsų silpnumo įrodymas, kad pritaikėte nekalbių būtybių įvaizdžius.’ Vėl prisipildęs drąsos, jis pasakė: „Jei gali ir tikrai įgijai valdžią prieš mane, nedelsk, o pulk! Jei negalite, kam veltui vargti? Mūsų tikėjimas Kristumi yra mums antspaudas ir saugumo tvirtovė“. Ir jie, dar daug kartų pabandę, griežė prieš jį dantimis.
* * *
Tačiau net ir šiuo atveju Viešpats neatsistojo nuo Antonijaus kovos, bet atėjo jam į pagalbą. Mat pažvelgęs į viršų Antonijus pamatė, tarsi būtų atidarytas stogas, ir į jį nusileido šviesos spindulys. Ir tą valandą demonai tapo nematomi. O Antonijus atsiduso, atsipalaidavęs nuo kankinimų, ir pasirodžiusią viziją paklausė: „Kur tu buvai? Kodėl neatėjai nuo pat pradžių, kad užbaigtum mano kankinimus? Ir pasigirdo jo balsas: „Antoniai, aš buvau čia, bet laukiau, kol pamatysiu tavo kovą. Ir kai tu stovėsi drąsiai ir nebūsi nugalėtas, aš visada būsiu tavo gynėjas ir garsinsiu tave visoje žemėje.
Tai išgirdęs, jis atsistojo ir meldėsi. Ir jis taip sustiprėjo, kad pajuto, kad jo kūne daugiau jėgų nei anksčiau. Ir jam tada buvo trisdešimt penkeri metai.
* * *
Kitą dieną jis išlindo iš savo slėptuvės ir buvo dar geresnėje vietoje. Jis nuėjo į mišką. Bet vėl priešas, matydamas jo uolumą ir norėdamas jam sutrukdyti, metė jam į kelią netikrą didelio sidabrinio indo atvaizdą. Bet Antonijus, supratęs nedorėlio gudrumą, sustojo. Ir pamatęs velnią indo viduje, sudraudė jį, kalbėdamas indui: „Kur dykumoje tas indas? Šis kelias nevaikščiotas ir nėra žmogaus žingsnių pėdsakų. Jei jis nuo ko nors nukrito, tai negalėjo likti nepastebėtas, nes yra labai didelis. Bet net ir pametęs grįžtų, ieškotų ir rastų, nes vieta apleista. Šis triukas yra velnio. Bet tu netrukdysi mano geros valios, velnias! Nes šis sidabras turi eiti į pražūtį su tavimi! Ir vos tik Antonijus ištarė šiuos žodžius, patiekalas dingo kaip dūmas.
* * *
Ir vis tvirčiau vadovaudamasis jo sprendimu, Antonijus patraukė į kalną. Upėje jis rado tvirtovę, apleistą ir pilną įvairių roplių. Jis persikėlė ten ir liko ten. O ropliai, lyg kas nors juos persekiojo, tuoj pat pabėgo. Bet jis atitvėrė įėjimą ir šešis mėnesius ten padėjo duonos (taip daro tiviečiai ir dažnai duona nepažeista ištisus metus). Jūs taip pat turėjote vandens viduje, todėl jis įsitvirtino kaip kokioje neįžengiamoje šventovėje ir liko vienas viduje, jam neišeidamas ir nematydamas, kad kas ten ateina. Tik du kartus per metus gaudavo duonos iš viršaus, per stogą.
* * *
O kadangi jis neleido pas jį atėjusiems pažįstamiems į vidų, jie, dažnai dienas ir naktis leisdami lauke, išgirsdavo kažką panašaus į minias triukšmaujant, trenkiančias, skleidžiančias apgailėtinus balsus ir šaukiančius: „Pasitrauk nuo mūsų vietos! Ką tu turi bendro su dykuma? Jūs negalite pakęsti mūsų triukų.
Iš pradžių pašaliniai manė, kad tai kažkokie žmonės, kurie su juo kovojo ir į jį įėjo kažkokiais laiptais. Bet kai pažiūrėjo pro skylę ir nieko nematė, suprato esąs velniai, išsigando ir paskambino Antonijui. Jis iškart juos išgirdo, bet velnių nebijojo. Ir priėjęs prie durų, pakvietė žmones eiti ir nebijoti. Nes, sakė jis, velniai mėgsta tokias išdaigas išdairyti tiems, kurie bijo. „Bet tu persižegnoji, eik tyliai ir leisk jiems žaisti. Taip jie nuėjo, prisisegę kryžiaus ženklu. Ir jis pasiliko ir jo niekaip nenukentėjo nuo demonų.
(bus tęsiama)
Pastaba: šį gyvenimą parašė šv. Atanazas Didysis, Aleksandrijos arkivyskupas, praėjus vieneriems metams po kunigo Antano Didžiojo mirties († 17 m. sausio 356 d.), t. y. 357 m. Vakarų vienuolių iš Galijos prašymu (m. Prancūzija) ir Italija, kur arkivyskupas buvo tremtyje. Tai pats tiksliausias pirminis šv. Antano Didžiojo gyvenimo, žygdarbių, dorybių ir kūrybos šaltinis, suvaidinęs nepaprastai svarbų vaidmenį kuriant ir klestint vienuoliniam gyvenimui tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Pavyzdžiui, Augustinas savo išpažinimuose kalba apie stiprią šio gyvenimo įtaką jo atsivertimui ir tikėjimo bei pamaldumo tobulėjimui..
