By Šventasis Atanazas Aleksandrietis
Skyrius 3
Taip jis (Antonius) apie dvidešimt metų praleido sportuodamas. Ir po to, kai daugelis užsidegė noru ir norėjo varžytis su jo gyvenimu, o kai kurie pažįstami atėjo ir privertė duris, tada Antonijus išėjo tarsi iš kokios nors šventovės, įvestas į mokymo paslaptis ir dieviškai įkvėptas. Ir tada jis pirmą kartą pasirodė iš savo įtvirtintos vietos tiems, kurie atėjo pas jį.
Pamatę jį, jie stebėjosi, kad jo kūnas buvo tokios pat būklės, kad jis nebuvo nei nutukęs dėl nejudrumo, nei nusilpęs nuo pasninko ir kovos su velniais. Jis buvo toks, kokį pažinojo prieš jo atsiskyrėlį.
* * *
Ir daugelį susirinkusiųjų, kurie sirgo kūno ligomis, Viešpats išgydė per jį. O kitus jis apvalė nuo piktųjų dvasių ir suteikė Antonijui kalbos dovaną. Taip jis guodė daugelį sielvartaujančių, o kitus, nusiteikusius priešiškai, pavirto draugais, kartodamas visiems, kad jie nieko pasaulyje neturėtų pirmenybę teikti Kristaus meilei.
Kalbėdamas su jais ir patardamas prisiminti būsimus gėrybes ir žmogiškumą, kurį mums parodė Dievas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, o atidavė Jį už mus visus, daugelį įtikino priimti vienuolinį gyvenimą. Taigi kalnuose pamažu atsirado vienuolynai, o dykumoje gyveno vienuoliai, kurie paliko asmeninį gyvenimą ir užsiregistravo gyventi danguje.
* * *
Vieną dieną, kai visi vienuoliai atėjo pas jį ir norėjo išgirsti jo žodį, jis koptų kalba jiems pasakė: „Šventojo Rašto pakanka, kad mus visko išmokytų. Tačiau gera, kad vieni kitus drąsiname tikėjimu ir stipriname žodžiu. Jūs, kaip vaikai, ateikite ir papasakokite kaip tėvas, ką žinote. Ir aš, būdamas vyresnis už jus, pasidalinsiu su jumis tuo, ką žinau ir įgijau iš patirties.
* * *
„Visų pirma, visų pirma turėtumėte rūpintis: kai pradedate, neatsipalaiduokite ir nenusivilkite savo darbuose. Ir nesakyk: „Mes pasenome asketizme“. Tačiau kiekvieną dieną vis labiau didinkite savo uolumą, tarsi pradėtumėte pirmą kartą. Viso žmogaus gyvenimas yra labai trumpas, palyginti su ateinančiais amžiais. Taigi visas mūsų gyvenimas yra niekis, palyginti su amžinuoju gyvenimu.
„Ir kiekvienas daiktas pasaulyje parduodamas už tai, ko vertas, ir visi panašų keičia į panašius. Tačiau amžinojo gyvenimo pažadas perkamas už smulkmeną. Nes šių laikų kančios neprilygsta šlovei, kuri mums bus atskleista ateityje“.
* * *
„Gera pagalvoti apie apaštalo žodžius, kurie pasakė: „Aš mirštu kiekvieną dieną“. Nes jei ir mes kasdien gyvensime taip, lyg mirštume, tai nenusidėsime. Šie žodžiai reiškia: kiekvieną dieną pabundame, galvojame, kad nesulauksime vakaro. Ir vėl, kai ruošiamės miegoti, pagalvokime, kad nepabusim. Nes mūsų gyvenimo prigimtis nežinoma ir ji vadovaujasi Apvaizda“.
„Kai laikysimės tokio nusiteikimo ir taip gyvensime kiekvieną dieną, nenusidėsime, netrokšime blogio, ant niekuo nesipyksime ir nekrausime lobių žemėje. Bet jei tikimės mirti kiekvieną dieną, būsime be nuosavybės ir visiems viską atleisime. Ir mes visai nepaliksime nešvaraus malonumo, o nusisuksime nuo jo, kai jis praeis pro mus, visada kovodami ir turėdami omenyje baisaus teismo dieną.
„Taigi, pradėdami ir eidami geradario keliu, labiau pasistenkime pasiekti tai, kas laukia. Ir tegul niekas neatsigręžia kaip Loto žmona. Nes Viešpats taip pat pasakė: „Nė vienas, kuris pridėjo ranką prie plūgo ir atsigręžia, nėra tinkamas dangaus karalystei“.
„Nebijokite, kai girdite apie dorybę, ir nesistebėkite šio žodžio. Nes ji nėra toli nuo mūsų ir nėra sukurta už mūsų ribų. Darbas yra mumyse ir jį lengva padaryti, jei tik norime. Helenai palieka savo tėvynę ir perplaukia jūras mokytis mokslų. Tačiau mums nereikia palikti savo tėvynės dėl dangaus karalystės, nei perplaukti jūrą dėl geradarių. Nes Viešpats mums nuo pat pradžių sakė: „Dangaus karalystė yra jumyse“. Taigi dorybei reikia tik mūsų troškimo“.
* * *
Ir štai ant tų kalnų stovėjo palapinių pavidalo vienuolynai, pilni dieviškų chorų, kurie dainavo, skaitė, pasninkavo, linksma širdimi meldėsi su viltimi dėl ateities ir dirbo teikdami išmaldą. Jie taip pat turėjo meilę ir susitarimą tarpusavyje. Ir iš tiesų buvo matyti, kad tai atskira pamaldumo Dievui ir teisingumo žmonėms šalis.
Nes nebuvo neteisybių ir skriaudų, muitininko skundų, bet atsiskyrėlių susirinkimas ir vienas mąstymas apie dorybę visiems. Todėl, kai kas nors vėl pamatė vienuolynus ir tokį gerą vienuolių ordiną, jis sušuko ir pasakė: „Kokios gražios tavo palapinės, Jokūbai, tavo būstai, Izraeli! Kaip šešėliai slėniai ir kaip sodai aplink upę! Ir kaip alavijas, kuriuos Viešpats pasodino žemėje, ir kaip kedrai prie vandenų! (Sk 24, 5-6).
Skyrius 4
Po to Bažnyčia užpuolė persekiojimą, kuris vyko valdant Maksiminui (emp. Maximinus Daya, pastaba red.). O kai šventieji kankiniai buvo atvežti į Aleksandriją, paskui juos sekė ir Antonijus, išėjęs iš vienuolyno ir sakydamas: „Eikime kovoti, nes jie mus šaukia, arba patys pamatykime kovotojus“. Ir jis labai norėjo tapti liudininku ir vienu metu kankiniu. Ir nenorėdamas pasiduoti, tarnavo nuodėmklausiams kasyklose ir kalėjimuose. Didelis buvo jo užsidegimas skatinti vadinamuosius kovotojus teisme būti pasirengusiems aukai, priimti kankinius ir lydėti juos iki mirties.
* * *
O teisėjas, matydamas jo ir jo bendražygių bebaimiškumą, taip pat jų uolumą, įsakė nė vienam iš vienuolių nesirodyti teisme ir išvis nesilikti mieste. Tada visi jo draugai nusprendė tą dieną pasislėpti. Bet Antonijus dėl to taip nesijaudino, kad net išskalbė drabužį, o kitą dieną atsistojo aukščiausias, visu orumu demonstruodamas gubernatoriui. Visi tuo stebėjosi, tai matė ir gubernatorius, eidamas pro šalį su savo būriu kareivių. Antonijus stovėjo sustingęs ir bebaimis, demonstruodamas mūsų krikščionišką narsą. Nes jis pats norėjo būti liudytoju ir kankiniu, kaip minėjome aukščiau.
* * *
Tačiau kadangi negalėjo tapti kankiniu, jis atrodė kaip žmogus, kuris dėl to gedėjo. Tačiau Dievas jį išsaugojo mūsų ir kitų labui, kad askezėje, kurią pats išmoko iš Raštų, jis galėtų tapti daugelio mokytoju. Nes vien žiūrėdami į jo elgesį daugelis bandė tapti jo gyvenimo būdo mėgdžiotojais. O kai persekiojimas pagaliau nutrūko ir palaimintasis vyskupas Petras tapo kankiniu (311 m. – pastaba red.), tada jis paliko miestą ir vėl pasitraukė į vienuolyną. Ten, kaip žinoma, Antonijus atsidavė dideliam ir dar griežtesniam asketizmui.
* * *
Ir štai, pasitraukęs į nuošalumą ir pasiryžęs praleisti laiką taip, kad jis nei pasirodytų žmonių akivaizdoje, nei nieko nepriimtų, atėjo pas jį generolas, vardu Martinianus, kuris sutrikdė jo ramybę. Šis karo vadas turėjo dukrą, kurią kankino piktosios dvasios. O ilgai laukdamas prie durų ir maldaudamas Antonijus išeiti pasimelsti Dievo už savo vaiką, Antonijus neleido atidaryti durų, o žvilgtelėjo iš viršaus ir tarė: „Žmogau, kodėl tu man duodi. toks galvos skausmas su tavo verksmais? Aš esu toks žmogus kaip tu. Bet jei tiki Kristų, kuriam aš tarnauju, eik ir melskis, ir kaip tikėsi, taip ir bus“. Ir Martinianas, tuoj pat patikėjęs ir kreipęsis į Kristų pagalbos, pasitraukė ir jo dukra buvo apvalyta nuo piktosios dvasios.
Ir daug kitų nuostabių darbų per jį padarė Viešpats, kuris sako: „Prašykite, ir jums bus duota! (Mt 7:7). Taip, kad jam neatidarius durų, daugelis kenčiančių, tiesiog sėdėdami priešais jo buveinę, parodė tikėjimą, nuoširdžiai meldėsi ir buvo išgydyti.
PENKTAS SKYRIUS
Bet todėl, kad jis matė, kad yra daugelio trikdomas ir nebuvo paliktas gyventi atsiskyrėlyje, kaip norėjo pagal savo supratimą, taip pat todėl, kad bijojo, kad gali didžiuotis darbais, kuriuos Viešpats per jį daro, arba kažkas kitas taip pagalvotų už jį, jis nusprendė ir pasiryžo vykti į Aukštutinį Tebaidą pas žmones, kurie jo nepažįsta. Ir, paėmęs iš brolių duonos, sėdėjo ant Nilo kranto ir žiūrėjo, ar nepraplauks laivas, kad galėtų įlipti ir eiti su juo.
Jam taip mąstant, iš viršaus pasigirdo balsas: „Antonio, kur tu eini ir kodėl?“. O jis, išgirdęs balsą, nesusigėdo, nes buvo įpratęs taip vadintis, ir atsakė žodžiais: „Kadangi minios nepalieka manęs ramybėje, todėl dėl daugybės galvos skausmų noriu į Aukštutinį Tebaidą. kuriuos sukėliau čia esantys žmonės, o ypač todėl, kad jie manęs prašo dalykų, kurie man nepriklauso“. Ir balsas jam pasakė: „Jei nori turėti tikrą ramybę, dabar eik gilyn į dykumą“.
Ir kai Antonijus paklausė: „Bet kas man parodys kelią, nes aš jo nepažįstu?“, balsas iškart nukreipė jį pas kai kuriuos arabus (koptai, senovės egiptiečių palikuonys, iš arabų skiriasi ir savo istorija. ir pagal savo kultūrą, pastaba red.), kurie kaip tik ruošėsi keliauti šiuo keliu. Eidamas ir artėdamas prie jų Antonijus paprašė eiti su jais į dykumą. Ir jie, tarsi apvaizdos įsakymu, jį sutiko palankiai. Jis keliavo su jais tris dienas ir tris naktis, kol pasiekė labai aukštą kalną. Po kalnu iškilo skaidrus vanduo, saldus ir labai šaltas. O lauke buvo lygus laukas su keletu datulių palmių, kurios be žmogaus priežiūros davė vaisių.
* * *
Antanui, Dievo atneštam, ši vieta patiko. Nes tai buvo ta pati vieta, kurią jam parodė Tas, kuris su juo kalbėjo prie upės krantų. Ir iš pradžių, gavęs iš bendražygių duonos, pasiliko kalne vienas, be nieko. Nes pagaliau pasiekė vietą, kurią pripažino savo namais. O patys arabai, pamatę Antonijaus uolumą, tyčia nuėjo tuo keliu ir su džiaugsmu nešė jam duonos. Tačiau jis turėjo ir menko, bet pigaus maisto iš datulių palmių. Atitinkamai, kai broliai sužinojo apie vietą, jie, kaip ir vaikai, kurie prisimena savo tėvą, pasirūpino atsiųsti jam maisto.
Tačiau, kai Antonijus suprato, kad kai kurie žmonės ten kovoja ir triūsia dėl šios duonos, jis pagailėjo vienuolių, pagalvojo ir paprašė kai kurių atėjusiųjų atnešti jam kaplį, kirvį ir šiek tiek kviečių. O kai visa tai jam buvo atnešta, jis apėjo žemę aplink kalną, rado labai mažą tam tikslui tinkamą vietą ir pradėjo ją įdirbti. O kadangi jam užteko vandens laistymui, jis pasėjo kviečius. Ir tai jis darė kiekvienais metais, gaudamas iš to pragyvenimą. Džiaugėsi, kad šitaip niekam nenuobodžiaus ir viskuo stengėsi neapkrauti kitų. Tačiau po to, matydamas, kad kai kurie žmonės vis dar ateina pas jį, jis pasodino ir viksvų, kad lankytojas galėtų šiek tiek palengvėti savo pastangose nuo sunkios kelionės.
* * *
Tačiau pradžioje iš dykumos atvažiavę atsigerti vandens gyvūnai dažnai sugadindavo jo auginamus ir pasėtus pasėlius. Antonijus nuolankiai pagavo vieną iš žvėrių ir visiems tarė: „Kodėl tu man kenki, kai aš tau nekenkiu? Eik šalin ir Dievo vardu nesiartink prie šių vietų! Ir nuo to laiko, tarsi išsigandę tvarkos, prie vietos nebeartėjo.
Taip jis gyveno vienas kalno viduje, laisvalaikį skirdamas maldai ir dvasinei mankštai. Ir broliai, kurie jam tarnavo, prašė: kas mėnesį atneštų jam alyvuogių, lęšių ir medienos aliejaus. Nes jis jau buvo senas žmogus.
* * *
Kartą vienuolių paprašytas nusileisti pas juos ir kurį laiką juos aplankyti, jis keliavo kartu su jo pasitikti atėjusiais vienuoliais, o jie krovėsi ant kupranugario duonos ir vandens. Tačiau ši dykuma buvo visiškai bevandenė, o vandens iš viso nebuvo galima gerti, išskyrus tik tą kalną, kur buvo jo buveinė. Kadangi jų kelyje nebuvo vandens ir buvo labai karšta, jie visi rizikavo, kad jiems gresia pavojus. Todėl daug kur apvažiavę ir neradę vandens, nebegalėjo eiti toliau ir atsigulė ant žemės. Ir jie paleido kupranugarį, nusivylę savimi.
* * *
Tačiau senolis, matydamas visus, esančius pavojuje, labai nuliūdo ir savo sielvarte nuo jų šiek tiek pasitraukė. Ten jis atsiklaupė, susidėjo rankas ir pradėjo melstis. Ir tuojau pat Viešpats leido ištekėti vandeniui ten, kur jis stovėjo melstis. Taigi išgėrę visi atgijo. Pripildę ąsočius, jie ieškojo kupranugario ir jį rado. Pasitaikė, kad virvė apsivijo aplink akmenį ir toje vietoje įstrigo. Tada jie paėmė ją ir palaistė, uždėjo ant jos ąsočius ir likusį kelią nuėjo nesužaloti.
* * *
Ir kai jis pasiekė išorinius vienuolynus, visi žiūrėjo į jį ir sveikino jį kaip tėvą. O jis, lyg iš miško kažkokių atsargų parsinešęs, šiltais žodžiais pasitiko, kaip sveikina svečius, ir atsilygino su pagalba. Ir vėl buvo džiaugsmas ant kalno ir konkurencija dėl pažangos ir padrąsinimo bendrame tikėjime. Be to, jis taip pat apsidžiaugė matydamas, iš vienos pusės, vienuolių uolumą, o iš kitos – savo seserį, kuri buvo sena nekaltybe ir taip pat buvo kitų mergelių vadovė.
Po kelių dienų vėl išvyko į kalnus. Ir tada daugelis atėjo pas jį. Net kai kurie sergantys išdrįso lipti. Ir visiems vienuoliams, kurie atėjo pas jį, jis nuolat patarė: tikėti Viešpačiu ir mylėti Jį, saugotis nešvarių minčių ir kūniškų malonumų, vengti tuščiažodžiavimo ir nepaliaujamai melstis.
ŠEŠTAS SKYRIUS
Ir savo tikėjimu jis buvo darbštus ir visiškai vertas susižavėjimo. Nes jis niekada nebendravo nei su schizmatikais, Melecijaus pasekėjais, nes nuo pat pradžių žinojo jų piktumą ir jų atsimetimą, nei su manichėjais, nei su kitais eretikais nekalbėjo draugiškai, nebent jiems pamokydavo, galvodamas. ir skelbia, kad draugystė ir bendravimas su jais yra sielos žala ir sunaikinimas. Taip pat jis bjaurėjosi arijonų erezija ir įsakė visiems nesiartinti prie jų ir nepriimti jų klaidingo mokymo. Ir kai kartą pas jį atėjo keli bepročiai arijonai, jis, juos išbandęs ir atradęs, kad tai nedori žmonės, išvijo juos iš kalno, sakydamas, kad jų žodžiai ir mintys baisesni už gyvatės nuodus.
* * *
Ir kai vienu metu arijonai melagingai pareiškė, kad jis mąsto panašiai su jais, tada jis pasipiktino ir labai supyko. Tada jis nusileido nuo kalno, nes jį pašaukė vyskupai ir visi broliai. O įžengęs į Aleksandriją, visų akivaizdoje pasmerkė arijonus, sakydamas, kad tai paskutinė erezija ir Antikristo pirmtakas. Ir jis mokė žmones, kad Dievo Sūnus nėra kūrinys, bet kad jis yra Žodis ir Išmintis ir yra iš Tėvo esmės.
Ir visi džiaugėsi išgirdę, kaip toks žmogus keikia erezija prieš Kristų. Ir miesto žmonės plūdo kartu pamatyti Antonijaus. Pagonys graikai ir patys jų vadinamieji kunigai atėjo į bažnyčią sakydami: „Mes norime pamatyti Dievo vyrą“. Nes visi jam taip sakė. Ir todėl, kad Viešpats per jį išvalė daugelį nuo piktųjų dvasių ir išgydė bepročius. Ir daugelis, net pagonys, norėjo tik paliesti senuką, nes tikėjo, kad iš to bus naudos. Ir iš tiesų per tas kelias dienas krikščionimis tapo tiek žmonių, kiek jis vargu ar matė, kaip kas tapo per visus metus.
* * *
O kai jis pradėjo grįžti ir mes jį palydėjome, priėjus miesto vartus, už mūsų sušuko moteris: „Palauk, Dievo žmogau! Mano dukrą siaubingai kankina piktosios dvasios. Palauk, aš prašau tavęs, kad bėgdamas nesusižeisčiau“. Tai išgirdęs ir mūsų maldaujamas, senis sutiko ir sustojo. O moteriai priėjus, mergina parpuolė ant žemės, o Antonijui pasimeldus ir paminėjus Kristaus vardą, mergina pabudo pasveikusi, nes ją paliko nešvari dvasia. Tada motina laimino Dievą ir visi dėkojo. Ir apsidžiaugė, eidamas į kalną tarsi į savo namus.
Pastaba: šį gyvenimą parašė šv. Atanazas Didysis, Aleksandrijos arkivyskupas, praėjus vieneriems metams po kunigo Antano Didžiojo mirties († 17 m. sausio 356 d.), ty 357 m. Vakarų vienuolių iš Galijos prašymu (m. Prancūzija) ir Italija, kur arkivyskupas buvo tremtyje. Tai pats tiksliausias pirminis šv. Antano Didžiojo gyvenimo, žygdarbių, dorybių ir kūrybos šaltinis, suvaidinęs nepaprastai svarbų vaidmenį kuriant ir klestint vienuoliniam gyvenimui tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Pavyzdžiui, Augustinas savo Išpažinimuose kalba apie stiprią šio gyvenimo įtaką jo atsivertimui ir tikėjimo bei pamaldumo tobulėjimui.
