Kun. Džonas Burdinas
Po pastabos, kad Kristus nepaliko palyginimo „priešinimasis blogiui jėga“, pradėjau įtikinti, kad krikščionybėje nebuvo karių kankinių, kurie būtų nubausti už atsisakymą žudyti ar paimti ginklą.
Manau, kad šis mitas atsirado atsiradus imperinei krikščionybės versijai. Sakoma, kad kariams kankiniams mirties bausmė buvo įvykdyta tik todėl, kad jie atsisakė aukoti dievybėms.
Iš tiesų tarp jų buvo ir tokių, kurie visiškai atsisakė kovoti ir žudyti, taip pat tokių, kurie kovojo su pagonimis, bet atsisakė panaudoti ginklus prieš krikščionis. Nepriimtina sutelkti dėmesį į tai, kodėl kyla toks nuolatinis mitas.
Laimei, buvo išsaugoti kankinių aktai, kuriuose pakankamai išsamiai aprašyti pirmųjų krikščionių teismai (taip pat ir prieš karius).
Deja, nedaugelis rusų stačiatikių juos žino, o dar mažiau studijuoja.
Tiesą sakant, šventųjų gyvenime gausu pavyzdžių, kai dėl sąžinės nepritariama karinei tarnybai. Leiskite prisiminti keletą.
Būtent dėl jo atsisakymo atlikti karinę tarnybą 295 metais žuvo šventasis karys Maksimilianas. Jo teismo proceso stenograma saugoma jo martirologijoje. Teisme jis pareiškė:
„Aš negaliu kovoti už šį pasaulį... Sakau jums, aš esu krikščionis“.
Atsakydamas prokonsulas atkreipė dėmesį, kad krikščionys tarnavo Romos kariuomenėje. Maksimilianas atsako:
„Tai jų darbas. Aš taip pat esu krikščionis ir negaliu tarnauti“.
Taip pat šventasis Martynas iš Turo paliko kariuomenę po to, kai buvo pakrikštytas. Pranešama, kad jis buvo iškviestas pas Cezarį įteikti karinį apdovanojimą, bet atsisakė jį priimti, sakydamas:
„Iki šiol tau tarnavau kaip karys. Dabar leisk man tarnauti Kristui. Suteikite atlygį kitiems. Jie ketina kautis, o aš esu Kristaus karys ir man neleidžiama kariauti.
Panašioje situacijoje atsidūrė ir naujai atsivertęs šimtininkas Šv. Markelis, kuris per puotą nusimetė savo karinę garbę žodžiais:
„Tarnauju Jėzui Kristui, amžinajam Karaliui. Aš nebetarnausiu tavo imperatoriui ir niekinu tavo medinių ir akmeninių dievų, kurie yra kurtieji ir nebylūs stabai, garbinimą”.
Taip pat buvo išsaugota medžiaga iš teismo proceso prieš Šv. Markelį. Pranešama, kad šiame teisme jis pareiškė, kad „... krikščioniui, tarnaujančiam Viešpačiui Kristui, nedera tarnauti pasaulio kariuomenėse“.
Už atsisakymą atlikti karinę tarnybą dėl krikščioniškų priežasčių Šv.Kibis, Šv.Kadokas ir Šv.Teagenas buvo paskelbti šventaisiais. Pastarasis kentėjo kartu su šventuoju Jeronimu. Jis buvo neįprastai drąsus ir stiprus valstietis, kuris buvo pašauktas į imperatoriškąją armiją kaip perspektyvus karys. Jeronimas atsisakė tarnauti, išvijo atėjusius jo užverbuoti ir kartu su aštuoniolika kitų krikščionių, taip pat sulaukusių kvietimo į kariuomenę, pasislėpė oloje. Imperijos kareiviai įsiveržė į urvą, bet nepavyko sugauti krikščionių jėga. Jie gudriai juos išveda. Jie iš tiesų buvo nužudyti atsisakę aukoti stabams aukas, tačiau tai greičiau buvo paskutinis jų atkaklaus pasipriešinimo karo tarnybai taškas (iš viso tą dieną mirties bausmė įvykdyta trisdešimt dviem krikščionims šauktiniams).
Tėbų legiono, kuriam vadovavo Šv. Morisas, istorija yra menkiau dokumentuota. Kankinystės aktai prieš juos nėra išsaugoti, nes nebuvo teismo. Išliko tik žodinė tradicija, užfiksuota šventojo vyskupo Eucherijaus laiške. Dešimt šio legiono vyrų šlovinami vardu. Likusieji žinomi bendru Agauno kankinių vardu (ne mažiau kaip tūkstantis žmonių). Kovodami su pagoniškais priešais, jie visiškai neatsisakė paimti ginklą į rankas. Tačiau jie sukilo, kai buvo įsakyta numalšinti krikščionių maištą.
Jie pareiškė, kad jokiomis aplinkybėmis ir dėl kokių nors priežasčių negali nužudyti savo brolių krikščionių:
„Negalime susitepti rankų nekaltų žmonių (krikščionių) krauju. Ar mes prisiekiame prieš Dievą prieš prisiekiant prieš tave. Negalite pasitikėti mūsų antrąja priesaika, jei sulaužysime kitą, pirmąją. Tu įsakei mums žudyti krikščionis – žiūrėk, mes tokie patys.
Buvo pranešta, kad legionas buvo plonas ir žuvo kas dešimtas karys. Po kiekvieno naujo atsisakymo jie vėl nužudydavo kas dešimtą, kol išžudė visą legioną.
Šventasis Jonas Karys visiškai nepasitraukė iš tarnybos, tačiau kariuomenėje užsiėmė karine kalba vadinama ardomąja veikla – krikščionių perspėjimu apie kitą reidą, pabėgimo palengvinimu, į kalėjimą įmestų brolių ir seserų lankymu (tačiau pagal jo biografiją galime daryti prielaidą, kad jam nereikėjo lieti kraujo: tikriausiai buvo miestą saugojusiuose daliniuose).
Manau, būtų perdėta sakyti, kad visi pirmieji krikščionys buvo pacifistai (jei tik todėl, kad neturime pakankamai istorinės medžiagos apie to meto Bažnyčios gyvenimą). Tačiau per pirmuosius du šimtmečius jų požiūris į karą, ginklus ir karinę tarnybą buvo toks neigiamas, kad aršus krikščionybės kritikas, filosofas Celsus rašė: „Jei visi žmonės elgtųsi taip, kaip jūs, niekas netrukdytų imperatoriui likęs visiškai vienas ir su nuo jo pasitraukusia kariuomene. Imperija pateks į pačių neteisėtų barbarų rankas“.
Į ką krikščionių teologas Origenas atsako:
„Krikščionys buvo mokomi nesigintis nuo priešų; ir kadangi jie laikėsi įstatymų, nurodančių romumą ir meilę žmogui, jie gavo iš Dievo tai, ko nebūtų galėję gauti, jei jiems būtų leista kariauti, nors būtų galėję tai padaryti.
Turime atsižvelgti į dar vieną dalyką. Tai, kad dėl sąžinės nepritariantys asmenys netapo didele ankstyvųjų krikščionių problema, daugiausia paaiškinama ne jų noru tarnauti kariuomenėje, o tuo, kad imperatoriams nereikėjo nuolatinės kariuomenės pildyti šauktiniais.
Vasilijus Bolotovas apie tai rašė: „Romos legionai pasipildė daugybe savanorių, kurie atvyko užsiregistruoti“. Todėl krikščionys galėjo stoti į karinę tarnybą tik išimtiniais atvejais“.
Situacija, kai krikščionių kariuomenėje tapo daug, todėl jie jau tarnavo imperatoriškoje gvardijoje, susiklostė tik III amžiaus pabaigoje.
Nebūtina, kad jie pradėtų tarnybą gavę krikščionišką krikštą. Daugeliu mums žinomų atvejų jie tapdavo krikščionimis jau būdami kariais. Ir štai tokiam, kaip Maksimilianas, gali būti neįmanoma tęsti tarnybą, o kitas bus priverstas likti tarnyboje, apribodamas dalykus, kuriuos, jo manymu, gali daryti. Pavyzdžiui, nenaudoti ginklų prieš brolius Kristuje.
Kas leistina kariui, atsivertusiam į krikščionybę, ribas III amžiaus pradžioje aiškiai aprašė šventasis Romos Hipolitas savo kanonuose (3-10 taisyklės): „Dėl magistrato ir kario: niekada nežudyk. , net ir gavęs įsakymą... Budintis karys neturi žudyti žmogaus. Jei jam liepta, jis turi nevykdyti įsakymo ir neprisiekti. Jei jis to nenori, tegul būna atstumtas. Tegul tas, kuris turi kardo galią arba yra miesto magistras, nešiojantis indigo, nustoja egzistuoti arba bus atstumtas. Reklamuotojai ar tikintieji, norintys tapti kariais, turi būti atmesti, nes paniekino Dievą. Krikščionis neturėtų tapti kariu, nebent jo verčia kardą nešiojantis vadas. Jis neturi apsikrauti kruvina nuodėme. Tačiau jei jis praliejo kraują, jis neturi priimti sakramentų, nebent jis būtų apvalytas atgaila, ašaromis ir verksmu. Jis turi elgtis ne gudriai, o bijodamas Dievo“.
Tik laikui bėgant krikščionių bažnyčia pradėjo keistis, tolti nuo evangelinio idealo tyrumo, prisitaikydama prie Kristui svetimo pasaulio reikalavimų.
O krikščioniškuose paminkluose aprašoma, kaip šie pokyčiai vyksta. Visų pirma Pirmojo ekumeninio (Nikėjos) susirinkimo medžiagoje matome, kaip krikščionybei priėmus valstybinę religiją, į kariuomenę veržėsi tie krikščionys, kurie anksčiau buvo pasitraukę iš karinės tarnybos. Dabar už grįžimą moka kyšius (primenu, kad karinė tarnyba buvo prestižinis darbas ir gerai apmokamas – be gero atlyginimo legionieriui priklausė ir puiki pensija).
Tuo metu Bažnyčia vis dar piktinosi. Pirmosios ekumeninės tarybos 12 taisyklė tokius „atsiskyrėlius“ vadina: „Tie, kurie yra pašaukti iš malonės išpažinti tikėjimą ir, nusisėdami karinius diržus, parodė pirmąjį pavydo impulsą, bet paskui, kaip šuo, sugrįžo į jų vėmalai, todėl kai kurie netgi naudojo pinigus ir dovanas, kad sugrąžintų į karinį laipsnį: tegul, trejus metus klausydami Šventojo Rašto portike, po to dešimt metų guli kniūbsčia bažnyčioje ir maldauja atleidimo“. Zonara, aiškindamas šią taisyklę, priduria, kad niekas iš viso negali likti karinėje tarnyboje, jei anksčiau nebuvo išsižadėjęs krikščioniškojo tikėjimo.
Tačiau po kelių dešimtmečių šventasis Bazilijus Didysis nedvejodamas rašė apie krikščionių karius, grįžtančius iš karo: „Mūsų tėvai žudymo mūšyje nelaikė žmogžudyste, atleisdami, kaip man atrodo, skaistybės ir pamaldumo čempionus. Bet galbūt būtų gerai patarti jiems, kaip turintiems nešvarias rankas, trejus metus susilaikyti nuo bendrystės su šventaisiais slėpiniais.
Bažnyčia įžengia į laikotarpį, kai ji turi balansuoti tarp Kristaus ir Cezario, stengdamasi tarnauti Vienam ir neįžeisti kito.
Taip atsirado mitas, kad pirmieji krikščionys susilaikė nuo tarnybos kariuomenėje tik todėl, kad nenorėjo aukoti dievams aukų.
Taigi mes prieiname prie šiandienos mito, kad bet kuris karys (net ne krikščionis), kovojantis už „teisingą tikslą“, gali būti gerbiamas kaip kankinys ir šventasis.
Šaltinis: asmeninis autoriaus puslapis Facebook'e, paskelbtas 23.08.2023-XNUMX-XNUMX.
https://www.facebook.com/people/%D0%98%D0%BE%D0%B0%D0%BD%D0%BD-%D0%91%D1%83%D1%80%D0%B4% D0%B8%D0%BD/pfbid02ngxCXRRBRTQPmpdjfefxcY1VKUAAfVevhpM9RUQbU7aJpWp46Esp2nvEXAcmzD7Gl/
