Šventasis Tikhonas Zadonskis
26. Svetimas arba klajoklis
Kas paliko savo namus ir Tėvynę ir gyvena svetimoje pusėje, tas ten svetimas ir klajoklis, kaip rusas, esantis Italijoje ar kokiame kitame krašte, ten svetimas ir klajoja. Taip pat ir krikščionis, pašalintas iš dangiškosios Tėvynės ir gyvenantis šiame neramiame pasaulyje, svetimšalis ir klajoklis. Šventasis apaštalas ir tikintieji apie tai sako: „Neturime čia nuolatinio miesto, bet ieškome ateities“ (Hebr. 13: 14). Ir šventasis Dovydas tai išpažįsta: „Aš esu svetimas tau ir svetimas, kaip ir visi mano tėvai“ (Ps. 39: 13). Ir dar meldžiasi: „Aš svetimas žemėje; neslėpk nuo manęs savo įsakymų“ (Ps. 119: 19). Klajoklis, gyvendamas svetimoje žemėje, deda visas pastangas, kad padarytų ir įvykdytų tai, ko atvyko į svetimą kraštą. Taigi krikščionis, pašauktas Dievo žodžiu ir šventuoju Krikštu atnaujintas amžinajam gyvenimui, stengiasi neprarasti amžinojo gyvenimo, kuris čia, šiame pasaulyje, yra arba įgyjamas, arba prarastas. Svetimoje žemėje klajūnas gyvena su didele baime, nes yra tarp svetimų. Taip pat krikščionis, gyvenantis šiame pasaulyje, tarsi svetimoje žemėje, bijo ir saugosi visko, tai yra blogio dvasių, demonų, nuodėmės, pasaulio žavesio, piktų ir bedievių žmonių. Visi vengia klajoklio ir tolsta nuo jo, tarsi nuo kažkieno kito nei jis pats ir svetimšalis. Taip pat visi šio amžiaus taikos mylėtojai ir sūnūs atstumia tikrąjį krikščionis, tolsta ir jo nekenčia, tarsi jis būtų ne savas ir jiems prieštarautų. Viešpats apie tai kalba: „Jei būtumėte iš pasaulio, pasaulis mylėtų savuosius; Ir kadangi jūs nesate iš pasaulio, bet aš jus išsirinkau iš pasaulio, todėl pasaulis jūsų nekenčia“ (Jn 15, 19). Jūra, kaip sakoma, negyvą kūną laiko savyje, o išspjauna. Taigi nepastovus pasaulis, kaip jūra, išvaro pamaldžią sielą, tarsi mirusią pasauliui. Ramybės mylėtojas yra brangus vaikas pasauliui, o pasaulio ir jo mielų geismų niekintojas yra priešas. Klajoklis svetimoje žemėje neįkuria nieko nekilnojamo, tai yra namų, sodų ar dar ko panašaus, išskyrus tai, kas būtina, be ko neįmanoma gyventi. Taigi tikram krikščioniui viskas šiame pasaulyje yra nepajudinama; viskas šiame pasaulyje, įskaitant patį kūną, bus palikta. Šventasis apaštalas apie tai kalba: „Nes mes nieko neatnešėme į pasaulį; Aišku, kad nieko iš to nepasimokyti“ (1 Tim. 6: 7). Todėl tikras krikščionis neieško nieko šiame pasaulyje, išskyrus tai, kas būtina, sakydamas apaštalui: „Turėdami maisto ir drabužių, tuo pasitenkinsime“ (1 Tim. 6: 8). Klajoklis į savo Tėvynę siunčia ar nešasi kilnojamus daiktus, tokius kaip pinigus ir prekes. Taigi tikram krikščioniui kilnūs dalykai šiame pasaulyje, kuriuos jis gali pasiimti su savimi ir neštis į kitą amžių, yra geri darbai. Jis bando jas čia, gyvendamas pasaulyje, surinkti kaip dvasinis pirklys, dvasines gėrybes ir atnešti į savo dangiškąją Tėvynę, o kartu su jomis pasirodyti ir pasirodyti Dangiškajam Tėvui. Viešpats mus, krikščionis, perspėja dėl to: „Kraukitės turtus danguje, kur nei kandys, nei rūdys nesunaikina ir kur vagys neįsilaužia ir nevagia“ (Mato 6:20). Šio amžiaus sūnūs rūpinasi mirtinguoju kūnu, o pamaldžios sielos – nemirtinga siela. Šio amžiaus sūnūs ieško savo žemiškųjų ir žemiškųjų lobių, o pamaldžios sielos siekia amžinųjų ir dangiškų dalykų ir trokšta tokių palaiminimų, kurių „jokia akis nematė, ausis negirdėjo ir nieko neįėjo į žmogaus širdį“ (1 Kor. . 2:9). Jie žiūri į šį nematomą ir tikėjimu nesuvokiamą lobį ir nepaiso visko, kas žemiška. Šio amžiaus sūnūs bando išgarsėti žemėje. Tačiau tikrieji krikščionys siekia šlovės danguje, kur yra jų Tėvynė. Šio amžiaus sūnūs puošia savo kūnus įvairiais drabužiais. O Dievo karalystės sūnūs puošia nemirtingą sielą ir, apaštalo raginimu, yra aprengti „gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu, kantrybe“ (Kol. 3: 12). Ir todėl šio amžiaus sūnūs yra bejausmiai ir bepročiai, nes jie ieško kažko, kas savaime yra niekas. Dievo karalystės sūnūs yra protingi ir išmintingi, nes jiems rūpi, kokia amžina palaima yra jų viduje. Svetimame krašte klajūnui gyventi nuobodu. Taigi tikram krikščioniui nuobodu ir liūdna gyventi šiame pasaulyje. Šiame pasaulyje jis yra visur tremtyje, kalėjime ir tremties vietoje, tarsi būtų pašalintas iš dangiškosios Tėvynės. „Vargas man, – sako šventasis Dovydas, – kad mano gyvenimas tremtyje ilgas“ (Ps. 119: 5). Taigi kiti šventieji dėl to skundžiasi ir dūsauja. Klajoklis, nors ir nuobodu gyventi svetimame krašte, vis dėlto gyvena vardan to reikalo, dėl kurio paliko Tėvynę. Taip pat, nors tikram krikščioniui ir liūdna gyventi šiame pasaulyje, tol, kol Dievas įsako, jis gyvena ir ištveria šį klajonę. Klajoklis mintyse ir atmintyje visada turi savo Tėvynę ir namus, ir jis nori grįžti į savo Tėvynę. Žydai, būdami Babilone, mintyse ir prisiminimuose visada turėjo savo Tėvynę Jeruzalę ir nuoširdžiai troško grįžti į savo Tėvynę. Taigi tikrieji krikščionys šiame pasaulyje, kaip prie Babilono upių, sėdi ir verkia, prisimindami dangiškąją Jeruzalę – Dangiškąją Tėvynę, ir dūsaudami bei verkdami pakelia į ją akis ir nori ten ateiti. „Štai kodėl mes dejuojame, trokšdami apsivilkti savo dangiškąją buveinę“, – dejuoja šventasis Paulius su tikinčiaisiais (2 Kor. 5: 2). Šio amžiaus sūnums, priklausomiems nuo pasaulio, pasaulis yra tarsi tėvynė ir rojus, todėl jie nenori nuo jo atsiskirti. Tačiau į tą Tėvynę nori ateiti Dievo karalystės sūnūs, kurie savo širdis atskyrė nuo pasaulio ir kenčia visokius vargus pasaulyje. Tikram krikščioniui gyvenimas šiame pasaulyje yra ne kas kita, kaip nuolatinė kančia ir kryžius. Kai klajūnas grįžta į Tėvynę, į savo namus, jo šeima, kaimynai, draugai džiaugiasi juo ir sveikina saugų atvykimą. Taigi, kai krikščionis, baigęs savo klajones po pasaulį, ateina į dangiškąją Tėvynę, juo džiaugiasi visi angelai ir visi šventieji dangaus gyventojai. Į Tėvynę ir savo namus atvykęs klajūnas gyvena saugiai ir nurimsta. Taigi krikščionis, patekęs į dangiškąją Tėvynę, nusiramina, gyvena saugiai ir nieko nebijo, džiaugiasi ir džiaugiasi savo palaima. Iš čia matai, Kristianai: 1) Mūsų gyvenimas šiame pasaulyje yra ne kas kita, kaip klajonės ir migracija, kaip sako Viešpats: „Jūs esate svetimi ir migrantai prieš mane“ (Lev. 25: 23). 2) Mūsų tikroji Tėvynė yra ne čia, o danguje, ir jai mes buvome sukurti, atnaujinti Krikštu ir pašaukti Dievo Žodžiu. 3) Mes, pašauktieji į dangaus palaiminimus, neturėtume ieškoti žemiškų gėrybių ir prie jų laikytis, išskyrus tai, kas būtina, pavyzdžiui, maistas, drabužiai, namai ir kiti dalykai. 4) Pasaulyje gyvenantis krikščionis neturi ko daugiau trokšti kaip amžinojo gyvenimo, nes „kur tavo lobis, ten bus ir tavo širdis“ (Mato 6:21). 5) Kas nori būti išgelbėtas, turi savo širdyje atsiskirti nuo pasaulio, kol jo siela paliks pasaulį.
27. Pilietis
Matome, kad šiame pasaulyje žmogus, nesvarbu, kur jis gyventų ar kur bebūtų, yra vadinamas miesto, kuriame jis turi savo namus, gyventoju arba piliečiu, pavyzdžiui, Maskvos gyventojas yra maskvietis, Novgorodo gyventojas yra Novgorodietis ir pan. Taip pat tikri krikščionys, nors ir yra šiame pasaulyje, vis dėlto turi miestą dangiškoje Tėvynėje, „kurio menininkas ir statytojas yra Dievas“ (Žyd 11:10). Ir jie vadinami šio miesto piliečiais. Šis miestas yra dangiškoji Jeruzalė, kurią šventasis apaštalas Jonas matė savo apreiškime: „Miestas buvo grynas auksas, kaip grynas stiklas; miesto gatvė gryno aukso, kaip skaidrus stiklas; ir miestui nereikia saulės ar mėnulio, kad jį apšviestų, nes Dievo šlovė jį apšvietė, o Avinėlis yra jo žibintas“ (Apr 21:18, 21, 23). Jos gatvėse nuolat skamba miela dainelė: „Aleliuja! (Žr. Apr. 19:1, 3, 4, 6). „Niekas nešvarus nepateks į šį miestą, nei kas elgiasi bjauriai ir meluoja, bet tik tie, kurie įrašyti Avinėlio gyvenimo knygoje“ (Apr 21:27). „Ir lauke yra šunys ir burtininkai, ir ištvirkėliai, ir žudikai, ir stabmeldžiai, ir visi, kurie myli ir daro neteisybę“ (Apr 22). Tikrieji krikščionys vadinami šio gražaus ir šviesaus miesto piliečiais, nors ir klaidžioja žemėje. Ten jie turi savo buveines, kurias jiems paruošė Jėzus Kristus, jų Atpirkėjas. Ten jie pakelia dvasines akis ir atsidūsta iš savo klajonių. Kadangi į šį miestą neįeis nieko nešvaraus, kaip matėme aukščiau, „apsivalykime“, mylimas krikščionis, „nuo visokio kūno ir dvasios nešvarumo, tobulindami šventumą Dievo baimėje“, – teigiama apaštališkajame raginime (15 Kor. 2:7). Būkime šio palaimintojo miesto piliečiai ir, palikę šį pasaulį, būkime verti į jį įeiti mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus malone, šlovė Jam su Tėvu ir Šventąja Dvasia per amžius. Amen.
Šaltinis: Šv. Tikhonas Zadonskis, „Iš pasaulio surinktas dvasinis lobis“.
