Laimės paslaptis – rūpintis kitais ir padaryti juos laimingus, išaiškino mokslininkai. Pagalba kitiems padeda patenkinti socialinių ryšių poreikį ir gerina savigarbą. Įdomu tai, kad nebūtina, kad globos objektas iš tikrųjų taptų laimingesnis – svarbiau pačiam žmogui patikėti, kad jis daro kažką gero. Laime paprastai vadinamas vidinio pasitenkinimo savo gyvenimu jausmas. Dažnai ši būsena vertinama kaip asmeninių tikslų siekimo, savo poreikių tenkinimo rezultatas. Tačiau praktiškai paaiškėja, kad sėkmingi žmonės, įgyvendinę savo svajones, ne visada būna laimingi.
Vis daugiau tyrimų rodo, kad laimės šaltinis gali būti paslėptas kitur – pavyzdžiui, suteikti džiaugsmo kitiems. Tokias išvadas padarė mokslininkai iš JAV Misūrio universiteto ir Rusijos Aukštosios ekonomikos mokyklos. Apie tai jie plačiau kalba straipsnyje „Journal of Positive Psychology“. Mokslininkai atliko penkis eksperimentus, skirtus išsiaiškinti, kurie veiksmai daro žmones laimingesnius – rūpinimasis savimi, rūpinimasis kitais ar galbūt kas nors, kas jais pasirūpins. Kiekvienai tyrimo daliai mokslininkai atrinko 100-200 savanorių, daugiausia studentų. Neurotikai labiau mėgsta viskį, laimingieji – alų. Ką apie personažą sako alkoholio pasirinkimas? Pirmojo eksperimento metu dalyviai turėjo prisiminti, kada jie ką nors padarė, kad pradžiugintų save ar kitus. Kai dalyvių buvo paprašyta apibūdinti, kaip jie tuo metu jautėsi, jie pastebėjo, kad jiems patiko padaryti kitus laimingesnius, nei stengtis padaryti save laimingesnius. Antrajame etape mokslininkai bandė atkurti rezultatus realiu laiku ir paprašė dalyvių padaryti ką nors malonaus sau ar kam nors kitam, arba tiesiog pabendrauti su draugu. Tie, kuriems buvo pavesta padaryti mylimą žmogų laimingą, išreiškė didesnį pasitenkinimą nei kitos dvi grupės. Taigi tyrėjai ypač išaiškino, kad kalbama ne tik apie kontaktą su kitu žmogumi, bet ir apie rūpinimąsi juo – kitaip ir paprastas bendravimas jį džiugintų. Trečioji tyrimo dalis parodė, kad laimės jausmas nepriklauso nuo to, kiek geriau jautėsi žmogus, kurį dalyviai norėjo padaryti laimingu. Šį kartą mokslininkai surinko atsiliepimus iš tų, kuriems tyrimo dalyviai bandė nuveikti ką nors malonaus. Kaip paaiškėjo, dalyvių pasitenkinimas priklausė ne tiek nuo to, kiek iš tikrųjų pavyko nudžiuginti kitą žmogų, kiek nuo to, kaip jie patys įvertino rezultatą.
„Gali būti, kad tikrieji objekto jausmai ir būklė nėra tokie svarbūs, kaip paties aktoriaus suvokimas“, – rašo autoriai. "Galbūt vien mintis, kad vienas padarė kitą laimingesnį, yra svarbesnis už tikrus objekto jausmus." Tyrėjai taip pat domėjosi, kas daro žmones laimingesnius – jų pačių veiksmai, siekiant padaryti laimingus kitus, ar kažkieno bandymai padaryti save laimingus. Procedūra buvo panaši į pirmąjį tyrimą, tačiau dabar dalyviai turėjo prisiminti ne tik tai, kaip jie kažką padarė dėl kito žmogaus, bet ir kaip kažkas padarė jiems ką nors gero – grojo jų mėgstamą dainą, pakvietė vakarienės, pagamino veikianti įmonė. Savanoriai apibūdino šiuos veiksmus ir įvertino, kokie jie buvo malonūs. Paskutinio eksperimento metu paaiškėjo, kad rūpinimasis kitais daro tave laimingesniu, net kai kalbama apie visiškai nepažįstamus žmones.
Tyrėjai sustabdė žmones gatvėje ir pasiūlė jiems pinigų. Vieniems iš jų mokslininkai pasiūlė už šią sumą dalyvauti apklausoje ir pinigus pasilikti sau, kitiems – susimokėti už savo automobilio stovėjimą, tretiems – susimokėti už kito automobilio stovėjimą ir, jei pageidaujama, palikti raštelį, paaiškinantį, veiksmas. Tie, kurie sumokėjo už svetimą aikštelę ir apie tai pranešė automobilio savininkui, turėjo stipriausią laimės jausmą, palyginti su kitais. Šiek tiek silpniau buvo tiems, kurie sumokėjo už nepažįstamą žmogų nepalikdami jam raštelio. Ar tikrai esame laimingesni būdami 60 metų nei 30 metų? „Galbūt raštelio palikimas užtikrina, kad nepažįstamasis pripažins gerą poelgį, kuris gali būti svarbus patenkinant artumo jausmo poreikį tokiose situacijose“, – rašė tyrėjai. „Tačiau gali būti, kad rašydami pastabą dalyviai, be mokamos automobilių stovėjimo aikštelės, gavo papildomą galimybę pamaloninti nepažįstamąjį – taigi jie turėjo galimybę padaryti du dalykus, kurie prisideda prie laimės, o ne vieną.
Akivaizdu, kad poreikis jausti ryšį su kitais yra svarbus – tai paaiškina, kodėl ką nors darydami dėl kito dalyviai buvo laimingesni, nei darydami ką nors dėl savęs. Norint gauti tikslesnius rezultatus, būtų naudinga ištirti, kaip nustatytas efektas veikia žmonių porose, kai abu dalyviai turi galimybę ką nors padaryti, kad pagerėtų kito nuotaika, teigia mokslininkai. Taip pat bus įdomu nustatyti galimas ilgalaikes pasekmes bandant padaryti kitus laimingus ir kokios būtų tokio elgesio pasekmės, kai tai taps gyvenimo strategija.
