Paprastai kalbant, romėnai turėjo mažiau abejonių nei šiandieniniai žmonės. Jiems santykinai tinka siauresnės patalpos – juk sėdynės ir romėnų teatras taip pat gana arti, maždaug 30 centimetrų atstumu. Jie taip pat gerai vaikščioti grupėmis.
„Šiandien, kai nusimauname kelnes, mes liekame visiškai nuogi, bet romėnai yra apsivilkę chalatus, kurie jiems suteikia priedangą“, – sakė Brandeis universiteto antropologas Koloski-Ostrow.
„Drabužiai, kuriuos jie dėvi, suteikia jiems užtvarą, kad jie galėtų realiai dirbti savo darbą santykinėje vienatvėje, atsikelti ir išeiti. Ir tikėkimės, kad nuo to laiko jūsų toga nebuvo labai paveikta. Jei lygintume to meto tualetus su šiuolaikiniu pisuaru, priduria ji, jie iš tiesų suteikia daugiau privatumo.
Nepaisant tualetinio popieriaus trūkumo, lankytojai naudoja kempinėles, pritvirtintas prie pagaliuko, kurią išplauna švariame tekančiame vandenyje.
Romėnai mėgo komfortą tokiose situacijose. Tačiau ar jie nusiplovė rankas, yra kita istorija. Galbūt jie buvo panardinti į vandens amforą. Galbūt jų nėra. Galbūt jie tai padarė kai kuriose imperijos dalyse, bet ne kitose. Blogiausia tai, kad kempinės lazdelė tikriausiai buvo naudojama ne kartą ir ja dalijosi visi lankytojai.
Taigi, jei vienas iš lankytojų serga kokiomis nors ligomis, jomis suserga ir visi kiti. Nežinant, kaip plinta ligos, romėnų tualetas vargu ar gali būti vadinamas higienišku pagal šiuolaikinius standartus. Šis minkštas, švelnus įrankis vadinamas tersoriumi, kuris pažodžiui reiškia „ką nors nušluostyti“.
Nors senovės civilizacijai jie atrodo pažengę į priekį, romėnų viešieji tualetai toli gražu nėra ypač žavūs. Balto marmuro sėdynės, blizgančios saulėje, dabar gali atrodyti švarios, tačiau vargu ar taip buvo, kai šie įrenginiai veikė. Jie turi žemus stogus ir mažus langus, į kuriuos patenka mažai šviesos.
Žmonės kartais neatsitrenkia į skyles, todėl dažnai būna nešvarios grindys ir sėdynės. Oras smirda. „Pagalvokite – kaip dažnai kas nors ateina valyti šio marmuro? – klausia Koloski-Ostrow. Tiesą sakant, ji mano, kad patalpos buvo tokios nemalonios, kad imperijos elitas jais naudojosi tik labai sudėtingose situacijose.
Aukštesniosios klasės romėnai, kartais mokėję už tualetų statybą, dažniausiai į šias vietas nekeldavo kojos. Jie stato juos vargšams ir pavergtiesiems – bet ne todėl, kad pasigailėtų žemesnių klasių. Juos stato, kad nereikėtų vaikščioti su ekskrementais gatvėse. Kaip ir bet kuri kita civilizacija, nusprendusi urbanizuotis, romėnai susiduria su problema: ką daryti su visomis atliekomis?
Romos elitas į viešuosius tualetus žiūrėjo kaip į įrankį, kuris nuplovė plebėjų nešvarumus nuo jų kilnaus žvilgsnio. Romėnų pirtyse įprasta rašyti už objekto statybą sumokėjusio geradario pavardę, tačiau ant tualetų sienų tokių užrašų nėra. „Atrodo, kad niekas Romoje nenorėjo būti prijungtas prie tualeto“, – sako Koloski-Ostrow.
Viešieji tualetai nebuvo patogūs ir moterims. II amžiuje „šios vietos buvo pastatytos tose miesto vietose, kur vyrai turėjo darbą“, – sako Koloski-Ostrow.
„Galbūt į turgų atsiųsta pavergta mergina prireikus išdrįstų įeiti, nors bijotų būti apiplėšta ar išprievartauta. Tačiau elito romėnų moteris ten niekada nepamatysi, net mirusi.
Turtingi piliečiai, grįžę į savo patogias vilas, turi savo tualetus, pastatytus virš dugnų. Tačiau net ir jie galėjo teikti pirmenybę patogesniam, mažiau kvepiančiam variantui su kambariniais puodais, kuriuos pavergtieji buvo priversti ištuštinti sode.
Elitas nenori savo kubilų jungti kanalizacijos vamzdžiais, nes tai greičiausiai bus patogus maršrutas kenkėjams ir kvapams į namus. Vietoj to jie samdo žmones, kurie susitvarkytų su jų duobėmis
