„Tikiu į vieną Dievą Tėvą, visagalį,
Dangaus ir žemės Kūrėjas,
visų matomų ir nematomų dalykų“
(Tikėjimo simbolis)
Žodžiu nematomas pirmame Tikėjimo išpažinimo straipsnyje turime suprasti nematomą arba dvasinį pasaulį, kuriam priklauso angelai.
Angelai yra dvasios, bekūnės būtybės, apdovanotos protu, valia ir jausmais. Tai tarnaujančios dvasios (Žyd. 1:14), kurios protu, galia ir galia yra tobulesnės už žmogų, bet vis tiek yra ribotos.
Žodis angelas yra graikiškas ir reiškia pasiuntinį. Bekūnės dvasios taip vadinamos, nes Dievas jas siunčia informuoti žmones apie savo valią. Pavyzdžiui, arkangelą Gabrielių Dievas siuntė pas Šventąją Mergelę Mariją, kad praneštų, jog ji pagimdys pasaulio Gelbėtoją (Lk 1, 26-35).
Dieviškasis Apreiškimas rodo, kad angelų skaičius yra per didelis. Taigi, viename iš savo regėjimų pranašas Danielius pastebi:
„Buvo pastatyti sostai, o Senbuvis atsisėdo... tūkstantis tūkstančių Jam tarnavo ir dešimtys tūkstančių tūkstančiai dešimt tūkstančių stovėjo priešais Jį; teisėjai atsisėdo ir knygos buvo atverstos“ (Dan. 7:9-10).
Pagavus Jėzų Kristų, kai vienas iš Jo mokinių išsiėmė peilį, kad apsaugotų Jį, Jis jam pasakė:
„Padėkite peilį atgal į vietą... ar manai, kad dabar negaliu paprašyti savo Tėvo, ir Jis padovanos man daugiau nei dvylika angelų legionų? (Mt 26:52-53).
Angelai sargai
Remiantis stačiatikių bažnyčios mokymu, kiekvienas žmogus turi savo angelą sargą (Angel-franititel, Angelas Sargas), kuris nepastebimai pasilieka su juo nuo lopšio iki kapo, padeda jam gera ir saugo nuo blogio. Šia tiesa galime būti tikri iš paties Jėzaus Kristaus žodžių:
„Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visada mato mano dangiškojo Tėvo veidą“ (Mt. 18:10).
„Saugokitės, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažylių; nes sakau jums: danguje jų angelai visada mato mano dangiškojo Tėvo veidą“ (KJV Mat 18:10).
„Žiūrėk, nepaniekink nė vieno iš šitų mažylių; nes sakau jums, kad jų angelai danguje visada mato mano dangiškojo Tėvo veidą“ (Mt 18, 10).
Po truputį pirmiausia turime suprasti vaikus, o paskui visus tikrus krikščionis, kurie savo švelnumu ir nuolankumu primena vaikus. Tai, kad angelai visada žiūri į dangiškojo Tėvo veidą, reiškia, kad jie yra ypač arti Dievo, o jų artumą lemia jų moralinis grynumas.
Matyt, ankstyvosios krikščionių bažnyčios tikintieji taip pat tikėjo tikru angelo sargo egzistavimu. Viešpaties angelui įteikus Šv. Petras iš kalėjimo nuvyko į Jono Morkaus ir jo motinos namus, „kur daugelis buvo susirinkę ir meldėsi“.
„Kai Petras pasibeldė į priešą, tarnaitė, vardu Roda, nuėjo pasiklausyti. Ir, atpažinusi Petro balsą, ji iš džiaugsmo neatidarė durų, o nubėgo ir pašaukė, kad prie durų stovi Petras. Ir jie jai pasakė: tu esi iš proto! Tačiau ji tvirtino, kad taip yra. Ir jie pasakė: tai jo angelas. Tuo metu Petras vis beldėsi. Atidarę jį, pamatė jį ir apstulbo“ (Apd 12, 13-15).
Tai, kad jie vartojo savininkišką įvardį „jo“, neabejotinai rodo jų tikėjimą, kad šventasis Petras turėjo savo asmeninį angelą.
Nuotrauka: Angelų sinaksės ikona (E. Tzanes, 1666 m.)
