Šv. kunigas Simeonas Naujasis teologas,
NuoNurodymas su priekaištu visiems: karaliams, vyskupams, kunigams, vienuoliams ir pasauliečiams, kalbama ir kalbama Dievo lūpomis" (ištrauka)
...Vyskupai, vyskupijų vadovai, supraskite:
Tu esi Mano atvaizdo atspaudas.
Padėtas, tu kalbi prieš mane,
Jūs turite ateiti į teisiųjų susirinkimus.
Jūs esate vadinami mano mokiniais,
Nešantis Mano dieviškojo paveikslo.
Net virš mažo bendro stalo
Tokią didelę galią tu įgijai,
Ką aš turiu iš Tėvo, Dievo Žodžio.
Iš prigimties esu Dievas, bet tapau įsikūnijęs
Ir aš tapau vyru, bet dviejuose veiksmuose valios
Ir dviejose prigimtyse. Neatskiriami, nesusilieję.
Aš esu žmogus, o Dievas yra tobulas.
Aš tave užauginau kaip vyrą
Savo rankomis palieskite ir laikydami Mane.
Kaip Dievas, aš tau neprieinamas
Ir nepagaunamas tavo mirtingoms rankoms.
Aš nematomas dvasios akliesiems,
Dėl visų skerdimų aš likau neprieinamas,
Dievas ir žmogus vienoje visuotinėje savęs hipostazėje.
Tarp vyskupų yra tokių
Kas savo sana didžiavosi,
Ir jie pakyla virš kitų,
Laikydamas visus beverčiais ir prastesniais.
Yra nemažai vyskupų, kurie
Jie per toli nuo savo valstybės orumo.
Jau nekalbu apie tuos, kur
Žodžiai su darbais, su gyvenimu yra viena,
Ir jų gyvenimas atspindi mokymą ir žodžius.
Bet aš daug sakau apie vyskupus,
Kurių gyvenimas netinka jų pamokslavimui
Ir kurių mano baisios paslaptys nežino,
Ir jie galvoja, kad mano ugnies duona kyla į viršų,
Bet mano duoną, kaip paprastą, jie niekina,
Ir jie valgo paprastą duoną, bet mano nematoma šlovė,
Jų išvis neįmanoma užmesti.
Taigi nedaugelis Mano vyskupų yra verti.
Yra daug aukšto rango žmonių
Ir iš pažiūros jie kuklūs, bet su netikra,
Su šlykščiu, kvailu, veidmainišku nuolankumu.
Siekdamas tik žmogaus šlovės,
Jie niekina mane, visos visatos Kūrėją,
O aš kaip vargšas – paniekintas ir atstumtas.
Jie mano kūną laiko nevertu,
Stengiasi pakilti aukščiau visų, o jie to nepadarė
Mano malonės drabužiai, kurie
Jie niekada jokiu būdu neįsigijo.
Į Mano šventyklą jie drąsiai ateina nekviesti,
Jie patenka į neapsakomų dvarų gelmes,
Į kuriuos net iš išorės neverta žiūrėti.
Bet aš gailestingai pakeliu jų begėdiškumą.
Įėję jie kalba su Manimi kaip su draugu:
Jie nori jūsų ne kaip tarnų, o kaip bendražygių
Pasirodyti – ir be baimės stovėti.
Be mano malonės,
Jie pažada žmonėms melstis už juos,
Nors ir kaltas dėl daugelio nuodėmių,
Jie apsivilko spindinčius drabužius,
Tačiau jie atrodo švarūs tik iš išorės.
Jų sielos nešvaresnės už purvą pelkėse,
Jie baisesni už mirtinus nuodus,
Nedorėliai, teisūs tik iš išvaizdos.
Kaip kadaise išdavikas Judas,
Jis paėmė iš manęs duoną ir nevertai valgė,
Tarsi ši duona būtų įprasčiausias dalykas,
Ir tą akimirką „per duoną“ į jį įžengė velnias,
Tai pavertė jį begėdišku Dievo išdaviku.
Klaidingas savo valios vykdytojas,
Tai padarė Judo vergas ir tarnas.
Tai atsitiks nesąmoningai tiems, kurie
Kuris drąsiai, išdidžiai ir nevertai
Mano dieviškosios paslaptys prisiliečia.
Ypač vyskupijų, sostinių vadovai,
Kunigai dažnai
Prieš Komuniją jie graužia sąžinę,
Ir tada – jau visiškai pasmerktas.
Įeikite į mano dieviškąjį kiemą drąsiai,
Jie begėdiškai stovi prie altoriaus ir kalbasi vienas su kitu,
Manęs nematyti ir visai nejausti
Mano neprieinama dieviškoji šlovė.
Na, jei matytų, nedrįstų
Jie net nedrįstų taip pasielgti
Įeiti į stačiatikių bažnyčios prieangį.
...
Kuris iš mūsų, kunigų, šiandien
Pirmiausia jis apsivalė nuo ydų
Ir tik tada jis išdrįso būti kunigu?
Kas galėtų be baimės pasakyti,
Kad jis niekino žemišką šlovę ir priėmė kunigystę
Tik dėl dangiškos dieviškos šlovės?
Kas vienintelis visiškai pamilo Kristų,
O auksą ir turtus jis atmetė?
Kas gyvena kukliai ir tenkinasi mažai?
O kas niekada nepasisavino?
Kam nekankina sąžinė dėl kyšio?
