Sąrašas pagal St. Vyskupas Teofanas, Vyšos atsiskyrėlis
Šv. Grigalius Nysietis:
„Kas man padovanotų balandžio sparnus? – kalbėjo psalmininkas Dovydas (Ps 54). Drįstu pasakyti tą patį: kas duotų man tuos sparnus, kad galėčiau pakelti mintis į šių žodžių aukštį ir, palikęs žemę, pereiti per orą, pasiekti žvaigždes ir pamatyti visą jų grožį, bet be sustoti ir jiems, anapus visko, kas juda ir kintama, pasiekti pastovią prigimtį, nepajudinamą jėgą, vedančią ir palaikančią visa, kas yra; visa tai priklauso nuo neapsakomos Dievo Išminties valios. Psichiškai toldamas nuo to, kas permaininga ir iškrypusi, pirmą kartą galėsiu mintyse susijungti su Nekintamuoju ir Nekintamuoju bei artimiausiu vardu, sakydamas: Tėve!
Šv. Kiprijonas Kartaginietis:
„O, koks nuolaidumas mūsų atžvilgiu, kokia gausybė malonės ir gerumo iš Viešpaties, kai Jis leidžia mums, meldžiantis prieš Dievo veidą, vadinti Dievą Tėvu ir vadintis Dievo sūnumis. kaip Kristus yra Dievo Sūnus! Nė vienas iš mūsų nedrįstų naudoti to vardo maldoje, jei Jis pats nebūtų leidęs mums taip melstis.
Šv. Kirilas Jeruzalietis:
„Maldoje, kurios Gelbėtojas mus mokė per savo mokinius, ramia sąžine įvardijame Dievą Tėvą, sakydami: „Tėve mūsų!“. Koks didis yra Dievo žmogiškumas! Tiems, kurie nuo Jo atkrito ir pasiekė kraštutinę blogio ribą, suteikiama tokia malonės bendrystė, kad jie vadina Jį Tėvu: Tėve mūsų!“.
Šv. Jonas Chrizostomas:
„Tėve mūsų! O, kokia nepaprasta filantropija! Kokia didelė garbė! Kokiais žodžiais atsidėkosiu šių prekių siuntėjui? Pamatykite, mylimieji, savo ir mano prigimties nieką, pažvelkite į jos kilmę – šioje žemėje, dulkes, purvą, molį, pelenus, nes esame sukurti iš žemės ir galiausiai suyrame į žemę. Ir kai tu tai įsivaizduoji, stebėk neaprėpiamą Dievo gerumo mums turtą, kuriuo tau įsakyta vadinti Jį Tėvu, žemišku – Dangiškuoju, mirtinguoju – Nemirtingu, greitai gendančiu – Nenykstančiu, laikinu – Amžinuoju, vakar ir anksčiau, esamais amžiais. prieš'.
Augustinas:
„Kiekvienoje peticijoje pirmiausia prašoma pareiškėjo palankumo, o po to išdėstoma peticijos esmė. Paslaugos paprastai prašoma su pagyrimu tam, iš kurio jos prašoma, kuri dedama prašymo pradžioje. Šia prasme Viešpats mums taip pat liepė maldos pradžioje sušukti: „Tėve mūsų!“. Šventajame Rašte yra daug posakių, kuriais išreiškiamas Dievo šlovinimas, bet mes nerandame nurodymo, kad Izraelis būtų kreipiamas kaip „Tėve mūsų!“. Išties, pranašai Dievą vadino izraelitų Tėvu, pavyzdžiui: „Išauginau ir auginau sūnus, bet jie maištavo prieš mane“ (Iz 1); „Jei aš esu tėvas, kur man garbė? (Mal. 2:1). Pranašai taip vadino Dievą, matyt, norėdami atskleisti izraelitams, kad jie nenorėjo būti Dievo vaikais, nes padarė nuodėmes. Patys pranašai nedrįso kreiptis į Dievą kaip į Tėvą, nes tebebuvo vergais, nors jiems buvo skirta sūnystė, kaip sako apaštalas: „įpėdinis, kol jis jaunas, niekuo nesiskiria nuo vergas“ (Gal 6, 4). Ši teisė suteikta naujajam Izraeliui – krikščionims; jiems lemta būti Dievo vaikais (plg. Jono 1:1), ir jie gavo sūnystės dvasią, todėl ir sušunka: Abba, Tėve! (Rom. 12:8)“.
Tertulianas:
„Viešpats dažnai vadindavo Dievą mūsų Tėvu, netgi įsakė nevadinti Tėvu nieko žemėje, išskyrus tą, kurį turime danguje (plg. Mt 23, 9). Taigi, kreipdamiesi į šiuos žodžius maldoje, mes vykdome įsakymą. Palaiminti tie, kurie pažįsta Dievą savo Tėvą. Dievo Tėvo vardas anksčiau niekam nebuvo apreikštas – net klausiančiam Mozei buvo pasakytas kitas Dievo vardas, o mums jis apreiškiamas Sūnuje. Pats vardas Sūnus jau veda į naują Dievo vardą – vardą Tėvas. Tačiau Jis kalbėjo ir tiesiai: „Aš atėjau Tėvo vardu“ (Jn 5, 43) ir dar kartą: „Tėve, šlovink savo vardą“ (Jn 12, 28), ir dar aiškiau: „Aš apreiškiau Tavo vardas žmonėms“ (Jono 17:6).
Šv. Jonas Kasianas Romietis:
„Viešpaties malda suponuoja besimeldžiančiam žmogui aukščiausią ir tobuliausią būseną, kuri išreiškiama vieno Dievo kontempliacija ir karšta meile Jam ir kurioje mūsų protas, persmelktas šios meilės, bendrauja su Dievu. glaudžiausią bendrystę ir su ypatingu nuoširdumu, kaip su savo Tėvu. Maldos žodžiai mums rodo, kad turime uoliai ilgėtis, kad pasiektume tokią būseną. "Mūsų tėvas!" – jei tokiu būdu Dievas, visatos Viešpats, savo burna išpažįsta savo Tėvą, tai tuo pačiu išpažįsta ir tai: kad mes esame visiškai prikelti iš vergijos į įvaikintų vaikų būseną. Dievo.
Teofilaktas, arkivysk. bulgarų kalba:
„Kristaus mokiniai varžėsi su Jono mokiniais ir norėjo išmokti melstis. Gelbėtojas neatmeta jų troškimo ir moko juos melstis. Tėve mūsų, kuris esi danguje – pastebėk maldos galią! Tai tuoj pat pakylėja jus į didingumą, ir kiek jūs vadinate Dievą Tėvu, jūs įtikinate save dėti visas pastangas, kad neprarastumėte panašumo į Tėvą, bet kad būtumėte panašus į Jį. Žodis „Tėvas“ parodo, kokiomis gėrybėmis buvai pagerbtas tapęs Dievo sūnumi“.
Šv. Simeonas Salonikietis:
„Tėve mūsų! „Kadangi Jis yra mūsų Kūrėjas, atvedęs mus iš nebūties į būtį, ir dėl malonės yra mūsų Tėvas per Sūnų, iš prigimties jis tapo panašus į mus“.
Šv. Tikhonas Zadonskis:
„Iš žodžių „Tėve mūsų! mes sužinome, kad Dievas yra tikrasis krikščionių Tėvas ir jie yra „Dievo sūnūs per tikėjimą Kristumi Jėzumi“ (Gal. 3:26). Todėl, kaip mūsų Tėvas, turėtume drąsiai Jo šauktis, kaip kūniškų tėvų vaikai šaukiasi jų ir ištiesia jiems savo rankas, kai tik reikia“.
Pastaba: St. Teofanas, Vyšos atsiskyrėlis (10 m. sausio 1815 d. – 6 m. sausio 1894 d.) švenčiamas sausio 10 d. (sausio 23 d. senas stiliumi) ir birželio 16 dieną (Šv. Teofano relikvijų perkėlimas).
