Konferencija Europos Parlamente siekiant pagerinti pasaulį
ES mažumų religinių ar tikėjimo organizacijų socialinė ir humanitarinė veikla yra naudinga Europos piliečiams ir visuomenei, tačiau politiniai lyderiai ir žiniasklaidos priemonės pernelyg dažnai ją ignoruoja.
Tai buvo žinutė, kurią atsiuntė įvairūs pranešėjai, turintys įvairių religinių ir tikėjimų Tikėjimo ir laisvės aukščiausiojo lygio susitikimas III hosted by Europos Parlamento narė Maxette Pirbakas (Prancūzija) Europos Parlamente Briuselyje balandžio 18 d.
Tačiau šių mažumų organizacijų, žinančių apie klimato kaitą ar kovos su narkotikais kampanijas, pagalbos pabėgėliams ir benamiams programas žemės drebėjimų ir kitų stichinių nelaimių vietose, darbas nusipelno būti pabrėžtas, pripažintas ir žinomas, kad būtų išvengti nematomumo ir kartais nepagrįsto stigmatizavimo.
Šios konferencijos metu aš panaudojau diskusijų laiką tam, kad pasidalytų požiūriais ir pamąstymais žmogaus teisių požiūriu, kuriuos struktūriškai apibendrinsiu toliau.
Religinių ar tikėjimo organizacijų socialinė ir humanitarinė veikla ignoruojama ir nutylima
Daugybė mažumų religinių ir filosofinių organizacijų atstovų pranešimų, praturtinusių šią konferenciją, pabrėžė jų humanitarinės, labdaros, švietimo ir socialinės veiklos svarbą ir poveikį, siekiant, kad pasaulis taptų geresne vieta gyventi. Jie taip pat parodė, kad jie yra naudingi Europos Sąjungos valstybėms, kurios negali išspręsti visų socialinių problemų vienos be šios pilietinės visuomenės dalies indėlio.
Tačiau žiniasklaidoje jų veiklos praktiškai nėra. Galime susimąstyti, kokios yra šios situacijos priežastys. Socialinis darbas yra vieša ir matoma šių organizacijų išraiškos forma. Asmeninio tikėjimo išreiškimas prisidėjus prie šios veiklos niekam netrukdo. Tačiau pasaulietiniai judėjimai ir jų politinės stafetės kartais suvokia, kad tai daroma religinio subjekto vardu kaip konkuruojančią su jų filosofiniais įsitikinimais ir kaip galimą pavojų grįžti įtakai istorinių Bažnyčių, kurios šimtmečius diktavo savo įstatymus valstybėms. ir jų valdovai. Ši sekuliarizacijos ir neutralumo kultūra persmelkta ir žiniasklaidos priemonių.
Šio nepasitikėjimo šešėlyje tie patys veikėjai, bet ir dominuojančios Bažnyčios įtaria religines ar filosofines mažumas, kurios naudojasi savo socialine ir humanitarine veikla kaip visuomenės savireklamos ir naujų narių pritraukimo įrankiu. Paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas yra tai, kad kai kurios mažumos jau daugiau nei 25 metus atsidūrė vadinamųjų žalingų ir nepageidaujamų „kultų“ juoduosiuose sąrašuose, kuriuos parengė ir patvirtino daugelis ES valstybių bei plačiai išplatino žiniasklaida. Tačiau tarptautinėje teisėje „kulto“ sąvoka neegzistuoja. Be to, Katalikų Bažnyčia turėtų prisiminti, kad garsioji Motina Teresė Indijoje, nepaisant jos Nobelio taikos premijos, buvo apkaltinta tuo, kad jos katalikiškose ligoninėse ir mokymo įstaigose norėjo neliečiamuosius ir kitus atversti į krikščionybę.
Čia kalbama apie religinių ar filosofinių mažumų grupių, kaip kolektyvinių ir matomų darinių, neslepiančių savo tapatybę viešojoje erdvėje, saviraiškos laisvę.
Šios tikėjimu grįstos organizacijos kai kuriose Europos šalyse laikomos „nepageidautinomis“ ir laikomos grėsme nusistovėjusiai tvarkai bei teisingam mąstymui. Tada politiniuose sluoksniuose ir žiniasklaidoje reaguojama tylėti apie savo konstruktyvią socialinę ir humanitarinę veiklą, tarsi jos niekada nebūtų buvę. Arba per šiems judėjimams priešišką aktyvumą jie pateikiami visiškai neigiamoje šviesoje, pavyzdžiui, „tai nederamas prozelitizmas“, „tai yra naujų narių verbavimas tarp aukų“ ir pan.
Integracinės visuomenės link Europos Sąjungoje
Politiniame ir žiniasklaidos traktavime su pilietinės visuomenės veikėjais reikia iš esmės vengti dvigubų standartų, kad būtų išvengta bet kokios žalingos įtampos ir priešiškumo tarp socialinių grupių. Segregacija, vedanti į visuomenės susiskaidymą ir separatizmą, skatina neapykantą ir neapykantos nusikaltimus. Įtraukimas atneša pagarbą, solidarumą ir socialinę taiką.
Religinių ir filosofinių grupių socialinės, labdaros, švietimo ir humanitarinės veiklos aprėptis turi būti lygiavertė. Teisingumas turi būti vykdomas sąžiningai ir nepažeidžiant visų, kurie prisideda prie Europos Sąjungos piliečių gerovės.
